Nr. 53 straipsnis „Ryškiausias Barselonos žaidynių akcentas“

Lietuvos krepšinio rinktinė 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse išsiskyrė ypatingomis aprangomis – įvairiaspalviais marškinėliais su kaukole. Juos sukūrė JAV psichodelinio roko grupė „Grateful Death“. Na, o visą olimpinę Lietuvos rinktinę žaidynėms aprengė garsusis japonų dizaineris Issey Miyake. Šis straipsnis apie tai, kaip būtent šis dizaineris tapo mūsų aprangos dizaineriu ir visi užkulisiai.

 

Lietuvos sportininkai 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse buvo ryškūs visomis prasmėmis. Pirmiausia tai buvo pirmas mūsų olimpinis startas po Nepriklausomybės atkūrimo ir sugrįžimas vainikuotas atitinkamai – disko metiko Romo Ubarto auksu bei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės bronza. Tuomet krepšininkai apdovanojimų ceremonijoje sužibėjo pasirodę vilkėdami įvairiaspalviais marškinėliais su kaukole, kuriais pasirūpino JAV psichodelinio roko grupė „Grateful Dead“. Jais dar ir dabar puošiasi viso pasaulio „madistai“. Tačiau už lietuvių pečių stovėjo ir dar viena pasaulinio lygio žvaigždė – Isei Mijakė (Issey Miyake).

Sutiko padėti

Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas Chuanas Antonijus Samarančas (Juan Antonio Samaranch) 1991 m. rugpjūčio 29 d. Tokijuje paskelbė, kad Baltijos šalys dalyvaus artimiausiose olimpinėse žaidynėse. Vasaros startas laukė 1992 m. liepos 25-rugpjūčio 9 d. Barselonoje. Nei laiko, nei pinigų nebuvo, tačiau pasiruošti žaidynėms kažkaip reikėjo. Žinoma, sportininkams varžybose svarbiausias yra rezultatas, tačiau nebuvo galima pamiršti ir aprangų. Natūralu, jog šioje vietoje atletai pirmiausia atsižvelgia į patogumą, nors grožis taip pat vaidina ne paskutinį vaidmenį. Juk ypač tokiame renginyje kaip olimpinės žaidynės norisi, kad šalies sportininkai išsiskirtų iš minios ir būtų pastebėti.

Sportine Lietuvos olimpiečių apranga tuomet pasirūpino Vokietijos sportinių prekių gamintojas „Adidas“, tačiau per žaidynių atidarymo ceremoniją mūsiškiai žygiavo pasipuošę būtent I.Mijakės kūryba. Visame pasaulyje garsus mados dizaineris iš Japonijos paradines uniformas lietuviams sukūrė nemokamai. Taip išskirtinio dėmesio sulaukė ir Lietuva, ir, aišku, pasireklamavo ir pats I.Mijakė.

O viskas prasidėjo nuo to, kai I.Mijakė sulaukė prašymo sukurti mūsiškiams aprangas iš Kalifornijos (JAV) plastikos chirurgo Edvardo Domanskio, kuris tuo metu užėmė ir Lietuvos komandos gydytojo postą. JAV verslo magnato ir išradėjo Styvo Džobso (Steve Jobs) garsiojo juodo golfo ir mėlynų džinsų kūrėjas iš Japonijos priėmė „lietuvišką iššūkį“.

Taigi olimpinėje Barselonoje kovojo ne tik sportininkai, ten susitiko ir du Tekančios saulės šalies dizaineriai. Jie norėjo pažiūrėti, kuriam kuriant aprangas labiau pavyko atskleisti šiuolaikinės Japonijos mados dvasią. Karališkąja Japonijos mados matrona vadinama dizainerė Hanė (Hanae) Mori, kuriai dabar yra 94-eri, tuomet rengė savo gimtosios šalies olimpinę komandą. Jai šioje „dvikovoje“ reikėjo įveikti I.Mijakę su lietuviais priešakyje.

Dizaineriams šias neatlygintinas užduotis teko įvykdyti labai greitai, mat abu prašymų sulaukė iškart po Paryžiaus mados savaitės, o pastaroji vyko kovo mėnesį. Kurdama olimpinę aprangą H.Mori atsižvelgė į savo šalies tradicijas, o įkvėpimo sėmėsi iš hinomaru (saulės diskas) – Japonijos vėliavos, kurios pagrindas baltas, o viduryje raudonas apskritimas. Vyrai buvo apsirengę dalykinius balkšvo poliesterio kostiumus. Švarkai buvo be atlapų ir vilkimi ant baltų marškinių su raudonomis apykaklėmis. Kiekvieno švarko dešiniojo peties užpakalinėje dalyje buvo prisiūtas „raudonasis diskas“. Vyrai nuo ispaniško karščio galėjo „gintis“ tradicinėmis, taip pat hinomaru pažymėtomis, vėduoklėmis. Iš tiesų moterų apranga buvo beveik identiška, jos vilkėjo tokius pat švarkus, tik vietoj kelnių segėjo klostuotus, į sijonus panašius, šortus. O vietoj vėduoklių japonės nešėsi raudonas apvalias rankines.

„Stebuklingos“ apykaklės

Natūralu, jog kurti olimpinę aprangą savo šaliai yra lengviau, juk žinai ir tradicijas, ir kultūrą, ir istoriją. Tačiau dar anuomet I.Mijakė pripažino, jog jis niekada nelaukė tokio prašymo iš Japonijos, nes jo sporto valdžia buvo labai konservatyvi. Tačiau proga pasireikšti atsirado su Lietuva, kuri turi ilgą istoriją. „Tarsi nukrito iš dangaus“, – apie prašymą sukurti olimpines aprangas mūsų šaliai tada sakė I.Mijakė. Dizainerio kūryboje visada buvo jaučiamas šioks toks maištas. Taigi japonas tiesiog darė tai, kas jam natūraliai gaunasi – jis atsisakė visko seno ir sukūrė kažką naujo, daugiasluoksnio ir futuristinio. I.Mijakė naudojo lengvą poliesterį, kuriam pritaikė naujas technologijas – karštą presą, didelius užtrauktukus ir naują medžiagos klostavimo metodą. „Dirbau sunkiai, – teigė I.Mijakė. – Visą laiką studijavau, analizavau ir iš tiesų daug išmokau.“

Japono sukurtos olimpinės aprangos buvo tarsi išmanios, tarsi meistriškos dėlionės. Šviesių spalvų švarkai (primenantys plonas striukes), kuriuos paryškino vertikalios klostės, buvo vilkimi ant blyškiai pilkų marškinėlių ir derinami su sidabrinės spalvos kelnėmis. Mūsiškiai dar turėjo ir sidabrinės spalvos kepurėles su trispalvėmis bei baltus sportinius batelius. Ant nugaros buvo matomi penki olimpiniai žiedai, Lietuvos vėliava, Gedimino stulpai bei pats žodis „Lietuva“. Tačiau didžiausias „stebuklas“ buvo apykaklė. Ji galėjo būti arba tiesiog susukta į viršų, arba išvyniota kaip platus atvartas ir tuomet ant nugaros pasirodo žodis didelėmis juodomis raidėmis „Lithuania“, arba dar ji galėjo būti užtraukta užtrauktuku ir tuomet iš jos pasidarydavo kapišonas. Tuomet tai buvo pripažinta viena iškiliausių olimpinių aprangų istorijoje.

Iš tiesų I.Mijakė pripažino, jog nemėgsta savo kūryboje naudoti vėliavų. Nepaisant to, pridūrė dizaineris, Lietuvai tai buvo ypatinga proga, juk ji „grįžo į tautų šeimą“. Mūsiškių olimpinės aprangos atspindėjo tvirtą japono požiūrį į dizainą, kūrybą ir audinių inovacijas, pasitelkiant naujas technologijas. Dizaineris, kuriam dabar yra 81-eri, dar būdamas vaikas, svajojo tapti atletu ir visą laiką mylėjo sportą. Todėl japono kuriami rūbai visuomet pasižymėjo judėjimo laisve, o I.Mijakės madų šou nuolat pabrėždavo aprangos lankstumą. Devintojo dešimtmečio pabaigoje dizaineris daug eksperimentavo su klostėmis, siekdamas, jog drabužis būtų kuo lankstesnis. Taip pat jis visą laiką norėjo sukurti rūbą iš vientiso audinio gabalo.

Tiesa, I.Mijakė atskleidė, jog Barselonoje ne viskas buvo taip, kaip jis tikėjosi. Tačiau jis buvo sužavėtas, kaip greitai lietuviai „pasisavino“ aprangas. „Iš tiesų švarkų apykakles Lietuvos olimpiečiai nešiojo kiek kitaip nei aš įsivaizdavau. Tačiau jie – ne modeliai, o tiesiog žmonės. Ir jie atrodė labai laimingi“, – sakė Japonijos dizaineris.

 

str., 2020 balandžio 19 06, Aistė LABINAITĖ, respublika.lt

MENU
DEMO