Nr. 54 straipsnis „NBA žvaigždes Barselonos olimpiadoje fotografavęs Artūras Karnišovas: kai buvau vaikas, tie žmonės pabudino mano aistrą krepšiniui“

2012 m. išleidus DVD filmą „Kita svajonių komanda“ žurnalistai pakalbino vieną iš to meto herojų Artūrą Karnišovą.

 

Artūrui Karnišovui 1992 metais, kai Lietuvos krepšinio rinktinė debiutavo olimpinėse žaidynėse Barselonoje, buvo vos 21-eri.

Būsimoji Eurolygos žvaigždė tuomet buvo Seton Hall universiteto studentas, į JAV išvykęs 1989-aisiais – nepriklausomybės išvakarėse.

„Esu laimingas, kad buvau 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse dalyvavusios Lietuvos rinktinės dalelė“, – po filmo „Kita Svajonių komanda“ premjeros 15min.lt sakė A. Karnišovas.

Ypatingo amerikiečių dėmesio Barselonos olimpinėse žaidynėse A. Karnišovas sulaukė po pusfinalio rungtynių su JAV rinktine.

Televizijos kameros užfiksavo A. Karnišovą įsitaisiusį šalia aikštelės ir fotografuojantį žaidžiančias NBA žvaigždes.

„Jis užsiėmęs geriausią vietą arenoje“, – tuomet šmaikštavo rungtynes transliavusios ESPN televizijos komentatorius.

Šis epizodas tapo dar vienu JAV „Svajonių komandos“ galybės simboliu, o A. Karnišovui ilgam prilipo žaidėjo, rungtynių metu fotografuojančio varžovus, etiketė.

„Buvau jaunas…“, – prisiminęs tą situaciją šypsojosi A. Karnišovas.

Dabar A. Karnišovas yra Houston „Rockets“ klubo skautas ir su NBA žvaigždėmis bendrauja nuolat.

– Artūrai, kokį įspūdį paliko filmas?

– Tiesą sakant, iš filmo sužinojau daug naujo, nes filmas buvo ne tik apie krepšinio rinktinę, bet ir apie Lietuvos istoriją. Daugelio dokumentinių kadrų iki šiol nebuvau matęs. Tiek daug informacijos… Kadrus apie 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo sunku žiūrėti. Neabejoju, kad Amerikos publikai tai bus visiškai nauja. Neįtikėtina, kad nepaisant trėmimų ir kitų sunkumų, žmonės nenustojo žaisti krepšinio. Filmas išties sujaudino. Priminė nostalgiją „Žalgirio“ ir CSKA kovoms, kurias pats stebėjau būdamas jaunas. Manau, filmas puikiai atskleidė didelę mažos šalelės aistrą krepšiniui.

– Kaip manote, kaip filmą priims JAV žiūrovas?

– Pirmoji reakcija buvo labai teigiama. Juk „Sundance“ festivalyje filmas buvo parodytas devynis kartus – daugiausia iš visų dokumentinių filmų. Jau tai rodo, kad susidomėjimas yra.

Neįtikėtina, kad nepaisant trėmimų ir kitų sunkumų žmonės nenustojo žaisti krepšinio, – sakė Artūras Karnišovas

– Kas jums pačiam labiausiai įstrigo iš 1992-ųjų vasaros?

– Aš gyvenau svajonėmis. Buvau jaunas, daug ko tuomet nesupratau. Pirmą kartą po trejų metų grįžau į Lietuvą, kurią teko palikti, nes buvau persekiojamas armijos, gąsdinamas kalėjimais ir panašiai. Būdamas studentas atvykau į rinktinės stovyklą. Man tai buvo du mėnesiai svajonės.

– Tuomet nebuvo interneto, iš jo dabar žinome kone viską apie NCAA žaidžiančius krepšininkus. Kaip jūs patraukėte rinktinės trenerių dėmesį?

– Buvau pakviestas į treniruočių stovyklą. Niekas nežinojo, kaip žaidžiu. Stovyklos metu įrodžiau, ką galiu, be to, ir pats įgijau pasitikėjimo. Taip išėjo, kad patekau į rinktinės sudėtį.

– Istorija, apie tai, kaip fotografavote NBA žvaigždes, tapo kultine. Kaip ten viskas buvo iš tikrųjų?

– Gavęs penkias pražangas sėdėjau ant parketo šalia aikštelės. Mintis fotografuoti kilo spontaniškai, tai nebuvo suplanuota. Žinote, buvau jaunas… Juk aistra krepšiniui ir pabudo tuomet, kai būdamas 12–13 metų vaizdo kasetėse pirmą kartą pamačiau žaidžiančius tuos krepšininkus.

– Esate išsaugojęs tas nuotraukas?

– Išryškinau nuotraukas, bet nelabai ten kas išėjo. Viena kita. Buvo jos parodytos ir filme. Bet, žinote, įdomu tai, kad tose nuotraukose buvau ir aš – vadinasi, kad tuo fotoaparatu fotografavo ir dar kažkas iš komandos, bet kameros to neužfiksavo (juokiasi). Gaila, kad nepamenu, kas tai darė.

 

str, J. Bliūdžius 15min.lt, 2012.02.15

MENU
DEMO