Nr. 52 straipsnis „Kėdainiai tapo namais vienam iš pirmųjų olimpiečių“

Straipsnyje žurnalistas kalbina 1992 m. Barselonos olimpiados prizininką Darių Dimavičių, klausia jo prisiminimų apie tas žaidynes, apie kitus sportinės karjeros etapus , kaip aplamai atėjo į krepšinį ir apie tuo metu naują etapą – Kėdainių „Nevėžio“ vyriausiojo trenerio darbą.

 

 

Į reprezentacinės Kėdainių krepšinio komandos trenerių štabo gretas paėjusio sezono pabaigoje įsiliejęs ilgametis Lietuvos krepšininkas Darius DIMAVIČIUS (50) šįmet oficialiai tapo vyriausiuoju „Nevėžio“ ekipos treneriu.

Norėjau dirbti šį darbą, gavau šansą ir priėmiau jį. Noriu tobulėti, noriu realizuoti save… Aš labai džiaugiuosi šia akimirka.

Tiesa, antrąjį sezoną klube dirbantį krepšinio strategą Kėdainiuose artimai pažįsta mažai kas. Ir visai nenuostabu. Prieš metus naujaisiais namais tapusiame mieste Lietuvos viduryje jis išsiskiria nebent įspūdingu savo ūgiu (206 cm!..), nes tie, kurie su juo susiduria kasdien, apie Darių atsiliepia kaip apie labai mandagų ir malonų, neišsišokantį, ramų žmogų.
Ramų, tačiau tik iki tol, kol jo auklėtiniai stoja į Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) kovas.

Koks gi vis dėlto yra Kėdainių „Nevėžio“ dirigentas D. Dimavičius?

Olimpinės bronzos medalio savininkas

D. Dimavičius – vienas iš dvylikos krepšininkų, kurie su treneriu Vladu Garastu priešakyje 1992 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Barselonoje pirmą kartą su nacionaline vyrų krepšinio rinktine atstovavo nepriklausomai, pirmajai iš Sovietų Sąjungos jungo išsivadavusiai Lietuvai.

Žemėlapyje ką tik atsiradusios Lietuvos krepšininkai garsiai pranešė apie save ir didžiai nustebino visą pasaulį, Ispanijoje ant kaklo užsikabindami olimpinius bronzos medalius.

„Regis, tuo metu iki galo nė nesuvokiau, kas iš tiesų įvyko… Sunku buvo patikėti, jog tai – realybė, o ne gražus sapnas. Barselonos olimpiada – istorija, kuri liks ne tik mano bet ir, tikiu, visos Lietuvos širdyje dar ilgą laiką“.

Ar olimpinis medalis davė impulsą legendinio dvyliktuko nariui D. Dimavičiui? Pradžioje – kaip krepšininkui, o vėliau – ir kaip treneriui?

„Taip, olimpinė bronza tikrai davė milžinišką impulsą. Dabar, metams bėgant, nostalgija toms dienoms vis didesnė, – pripažįsta vyriausiasis Kėdainių „Nevėžio“ ekipos treneris nuo legendinės olimpiados praėjus beveik 27-iems metams. – Regis, tuo metu Barselonoje iki galo nė nesuvokiau, kas iš tiesų įvyko… Sunku buvo patikėti, jog tai – realybė, o ne gražus sapnas. Tik po kurio laiko, jau sugrįžus į Kauną, tos viduje sprogstančios emocijos atslūgo… jaučiausi nepaprastai laimingas.“

Pasiekimas širdyje išliks visą gyvenimą

1992 metų Barselonos olimpiadoje Lietuvos krepšininkai B grupėje kovojo su NVS (Nepriklausomų valstybių sandrauga – sąjunga, sudaryta iš buvusių Tarybų Sąjungos respublikų), Australijos, Puerto Riko, Venesuelos ir Kinijos rinktinėmis.

Garasto auklėtiniai savoje grupėje susitvarkė su keturiais varžovais, kluptelėdami tik prieš NVS krepšininkus.

Lietuvos dvyliktukas, ketvirtfinalyje palaužęs brazilus, pusfinalyje pralaimėjo JAV „Svajonių komandos“ krepšininkams, tačiau mažajame finale atsirevanšavę NVS krepšininkams rezultatu 82:78, iškovojo pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos medalius olimpiadoje.

„Negalėčiau pasakyti, kad vienos ar kitos rungtynės olimpiadoje buvo įsimintinesnės. Jau vien tai, kad tu žaidi už Lietuvą, buvo fantastiška. 1992 metų Barselonos olimpiada – istorija, kuri liks ne tik mano bet ir, tikiu, visos Lietuvos širdyje dar ilgą laiką“, – šypteli D. Dimavičius.

Į krepšinį atvedė tėtis futbolininkas

Į krepšinį būsimą profesionalų sportininką jaunystėje atvedė tėtis.

„Sportuoti „suviliojo“ tėtis. Pats sportininkas buvo, tiesa, ne krepšinio, bet futbolo žaidėjas. O meilę šiai sporto šakai galiausiai įskiepijo pirmasis treneris“, – prisimena D. Dimavičius.

1992 metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, Barselonos olimpinėse žaidynėse nepriklausomai šaliai pirmoji pelniusi olimpinius medalius. Legendinio dvyliktuko narys Kėdainių „Nevėžio“ dirigentas Darius Dimavičius – trečias iš dešinės. Lietuvos krepšinio archyvų nuotr.

Ragavo legionieriaus duoną

Laikinojoje sostinėje gimęs D. Dimavičius augo stebėdamas legendinio Kauno „Žalgirio“ rungtynes ir žavėdamasis talentingais „žalgiriečiais“.

„Man labai patiko Sergejus Jovaiša, vėliau, žinoma, Arvydas Sabonis“, – tikina vyriškis, krepšinio žaidėjo debiutą 1989 m. pradėjęs ne kur kitur, o tame pačiame „Žalgiryje“.

„Lengva, aišku, nebuvo. Iš pradžių žaidžiau Kauno „Žalgirio“ dubleriuose, tada laukė Tarybinė armija. Sugrįžau ir debiutavau pagrindinėje komandoje“, – pasakoja D. Dimavičius, po dviejų sezonų „Žalgiryje“ išvykęs į tuometinę Čekoslovakiją (dabar – Previdzos miestas Slovakijoje).

„Manau, kad ten man pasisekė geriausiai. Tai buvo pirmoji mano užsienio stotelė. Prisiminimai – patys didžiausi. Nepaisant žaidimo Lietuvos rinktinėje, kas dėl mano sportininko karjeros, Slovakijoje prabėgo vieni geriausių ir sėkmingiausių metų. Į tuometinę Čekoslovakiją mane pasikvietė treneris V. Garastas. Jam dėkingas būsiu iki gyvenimo galo: kad patikėjo manimi, kad įžvelgė manyje potencialą, kad pakvietė mane žaisti ten. Visi žinome Vlado gerąsias puses kaip stratego, psichologo, teoretiko, – akcentuoja D. Dimavičius. – Kiekvienas buvęs krepšininkas, kuris pasirenka trenerio kelią, iš kiekvieno per savo karjerą sutikto stratego metodų pasiima dalelę, kuri tinka ir patinka, kurią vėliau pritaiko savo darbe.“

Tame pačiame sezone – iš žaidėjo į trenerį

Per profesionalaus krepšinio žaidėjo karjerą, trukusią aštuoniolika metų, D. Dimavičius rungtyniavo ne vien Lietuvoje ir ne vien Slovakijoje.

Kėdainių „Nevėžio“ vyriausiasis treneris išbandė save ir Liuksemburge, Čekijoje, Austrijoje, saulėtose Portugalijoje ir Graikijoje.

Jam teko ginti ne tik Kauno „Žalgirio“, bet ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ garbę, o karjerą užbaigti tuometiniame Kauno „Atlete“.

Užbaigė jame D. Dimavičius žaidėjo ir pradėjo… trenerio kelią.

„2006–2007 metų sezonas, man, kaip žaidėjui, buvo paskutinis. Ir jį užbaigiau kaip vyriausiasis „Atleto“, žaidusio Lietuvos krepšinio lygoje, treneris“, – šypteli D. Dimavičius.

Vėliau jam teko treniruoti Jonavos, Raseinių krepšininkus, sugrįžti į Previdzą Slovakijoje ir netgi keliauti į tolimąją Japoniją.

Aukščiausioje Tekančios saulės šalies krepšinio lygoje rungtyniaujančiame Točigio miesto „Brex“ klube laukė privilegija, ir tuo pačiu metu atsakomybė būti dešiniąja Antano Sireikos ranka.

„Japonais gėrisi visas pasaulis. Kad būtų mūsų šalyje tiek pagarbos žmogaus žmogui, draugo draugui… Su tokiu požiūriu, koks jų, į tvarką, punktualumą, būtume nužygiavę labai toli ir gyventume daug geriau, negu dabar“, – įsitikinęs krepšinio specialistas.

Oranžinis kamuolys… Afrikoje

Tiesa, patirtis Japonijoje – ne vienintelė krepšinio stratego D. Dimavičiaus patirtis egzotiškajame užsienyje.

Prieš trejus su puse metų jis Kauno „Žalgirio“ buvo deleguotas į Pietų Afrikos Respubliką (PAR) trims mėnesiams pagal kauniečių ir PAR komandos bendradarbiavimo sutartį.

D. Dimavičius lankė skirtingus PAR regionus, kuriuose treniravo vietinį jaunimą, konsultavo trenerius, o savaitgaliais dirbo su PAR čempionato komanda „Duzi Royals“.

„Buvo labai įdomu dirbti, – prisimena kaunietis. – Žaidėjai Afrikoje – fiziškai labai galingi, raumeningi, šoklūs, tačiau jiems trūksta meistriškumo, elementaraus krepšinio abėcėlės išmanymo. Nėra kvalifikuotų trenerių, kurie išmokytų jaunimą – treneriai patys viso to nepraėję, neišmano, jie tiesiog neturi pagrindų.“

Krepšinis vis dėlto nėra vienodas skirtinguose pasaulio kampeliuose. Tuo įsitikino PAR viešėjęs, ir su vietos jaunimu, ir su šalies krepšinio lygos komandoje žaidžiančiais sportininkais bendravęs D. Dimavičius.

„Žaidėjai Afrikoje – fiziškai labai galingi, raumeningi, šoklūs, tačiau jiems trūksta meistriškumo, elementaraus krepšinio abėcėlės išmanymo“.

„Afrikiečių krepšinis yra gana neorganizuotas. Kaip ir NBA, Afrikoje žaidimas daugiau vyksta vienas prieš vieną ir turi mažiau strategijos. Kaip sakoma, viskas pagrįsta principu „bėk ir mesk“, – pastebi Kėdainių „Nevėžio“ vyriausiasis treneris. – Vidaus krepšinio aikštelių mačiau nedaug. PAR klimatas palankus, mažai lyja, daug saulės, todėl treniruojamasi lauko aikštelėse, o mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų krepšinis vyksta gatvėje.“

Kovos ant parketo – kaip ir gyvenime

Na, o kokie gi keliai prieš metus D. Dimavičių atvedė į Kėdainių „Nevėžį“? Strategui iki reprezentacinės miesto Lietuvos viduryje krepšinio komandos teko plaukti prieš srovę, o gal… pasroviui?

„Plaukiau visaip: ir pasroviui, ir prieš srovę, – juokiasi D. Dimavičius. – Jeigu rimtai, laukiau savojo šanso. Norėjau dirbti šį darbą, gavau šansą Kėdainių „Nevėžio“ klube ir priėmiau jį. Noriu tobulėti, noriu realizuoti save… Aš labai džiaugiuosi šia akimirka.“

Paklaustas, ar skiriasi „Nevėžio“ ekipa, kokia ji buvo rudenį, šio sezono pradžioje, ir dabar, šiam persiritus į antrąją pusę, D. Dimavičius pastebi ne vieną pokytį: „Dabar – daugiau brandos, susižaidimo tarp krepšininkų. Turėjome žaidėjų pasikeitimų. Buvome ieškojimų kelyje, išties nemažai buksavom: bandėme atrasti, kas mums netinka, kas, priešingai, veikia ir labai gerai. Nuoširdžiai viliuosi, kad tokią formą, tokią agresiją, tokį susiklausymą gynyboje išlaikysim iki sezono pabaigos. Nekeliame sau tikslų patekti vienur ar kitur. Eidami į kiekvienas rungtynes te turime vieną tikslą – nugalėti. Kiekvieną dvikovą ant parketo kovojame atsidavę taip, kaip ir kiekvienai kovai gyvenime. Na, o viščiukus, kaip sakoma, skaičiuosime rudenį.“

“Buvome ieškojimų kelyje: bandėme atrasti, kas mums netinka, kas, priešingai, veikia ir labai gerai. Viliuosi, kad tokią formą, agresiją ir susiklausymą gynyboje išlaikysim iki sezono pabaigos. Eidami į kiekvienas rungtynes te turime vieną tikslą – nugalėti“.

Skriaudė „Rytą“ ir „Žalgirį“

Agresyvi, ambicinga Kėdainių „Nevėžio“ ekipa visai neseniai šiepė dantis prieš Lietuvos krepšinio grandus.

Vasario pradžioje Vilniaus „Rytas“ po Kėdainių arenoje vykusių „Betsafe–LKL“ čempionato rungtynių į sostinę sugrįžo tik su vieno taško persvara 75:74.

Vos išsikapanojo namuose sausio pabaigoje žaidę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, išvargę pergalę prieš kėdainiečius rezultatu 82:79.

O užvakar Kėdainių arenoje Klaipėdos „Neptūno“ krepšininkai iškovojo sunkią pergalę rezultatu 78:70.

Koks jausmas buvusiam „žalgiriečiui“ vadovauti „Nevėžio“ kariaunai ir kautis prieš tą patį Kauno „Žalgirį“? Koks jausmas, kuomet vienas prieš kitą stoja D. Dimavičius ir Šarūnas Jasikevičius? Abu – vienodai pikti, abu – vienodai emocingi…

„Jausmas žaisti prieš „Žalgirį“ – labai geras. Manau, kad kiekvieno trenerio ir žaidėjo svajonė yra „Žalgiriui“ duoti gerą kovą, – šyptelėjo D. Dimavičius. – Ir malonu, kad mums tai pavyko. Kas dėl Šarūno – manęs su juo lyginti nereikėtų. Abu esam skirtingo kalibro treneriai, skirtingų charakterių žmonės.“

Šiais laikais – daugiau profesionalumo

Krepšinis užima didžiąją D. Dimavičiaus gyvenimo dalį: aštuoniolika metų praskriejo žaidėjo rolėje, dvylikti bėga trenerio amplua.

Per visą karjerą strategas pažino daug krepšinio bendruomenės žmonių – žaidėjų, trenerių, tiek lietuvių, tiek užsieniečių.

Tad kokie gi, anot D. Dimavičiaus, yra skirtumai tarp anuometinių jaunikaičių ir šiandienos krepšininkų?

„Sakyčiau, kad šiais laikais jaunimas yra profesionalesnis. Dabar viskas yra kitaip. Kitaip sprendžiami žaidėjų finansiniai klausimai, ko gero, situacija yra visai kitokia, – svarsto Kėdainių „Nevėžio“ vairininkas. – Mes savo laiku žaidėme, dirbome praktiškai iš idėjos. Iš meilės krepšiniui. Mes, manyčiau, buvome labiau atsidavę.“

 

str., rinkosaikste.lt 2019.03.19

MENU
DEMO