Nr. 45 straipsnis pavadinimu „Krepšinis lietuvių išeivių gyvenime”

Straipsnio autorius apžvelgia, kaip sekėsi mūsų krašto krepšininkams išvykus gyventi, ar mokintis svetur. Kai kurie, atstovavo ne tik mėgėjų komandoms, bet ir atstovavo pvz., Australijos rinktinei olimpinėse žaidynėse. Žodžių, paskaitykite ir sužinokite..

Nuo Lietuvos okupacijos dienos 1940 m. iki „Barbarosos“ operacijos pradžios, kai vokiečių kariai peržengė Sovietų Sąjungos sieną ir įžengė į jos teritoriją, taigi ir į Lietuvos teritoriją, praėjo tik vieneri metai. Tačiau tiek laiko lietuviams pažinti tikrąjį ,,raudonojo“ okupanto veidą visiškai užteko. Likus vos savaitei iki Sovietų Sąjungos –Vokietijos karo pradžios, į Rytus pajudėjo pirmieji lietuvių tremtinių ešalonai. Na, o Vokietijos karo vadovybės kruopščiai suplanuota „Barbarosos“ operacija tikrovėje nevyko pagal planą – nuo planuotų kelių savaičių ar mėnesių šis karas užtruko kelerius metus, o jo baigtis buvo priešinga, nei planuota. Rytų frontui traukiantis į Vakarus, bėgdami nuo ,,tarybinio“ okupanto, iš Lietuvos pasitraukė ir dalis Lietuvos gyventojų. Taip 1945 m. pavasarį, pasibaigus karui, Vakarų Vokietijos miestus užplūdo pabėgėliai iš Lietuvos ir kitų Europos šalių, kuriuos karo nugalėtojai apgyvendino pabėgėlių stovyklose. Inžinieriai, architektai, sportininkai, medikai, ūkininkai, rašytojai, valstybės tarnautojai ir kitų profesijų atstovai – visi jie kartu dalijosi karo pabėgėlių dalia.

Nepaisant blogų gyvenimo sąlygų ir nežinios dėl ateities, šiose stovyklose spontaniškai prasidėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas ir sportinė veikla. Viena populiariausių sporto šakų pabėgėlių stovyklose buvo krepšinis. Sportininkai būrėsi į sporto klubus, būrelius, „rinktines“ ir rungtyniavo vieni su kitais: blokas su bloku, stovykla su stovykla, taip pat ir su kitų šalių pabėgėliais. Siekiant sportinį pabėgėlių gyvenimą labiau organizuoti, 1945 m. rudenį buvo parengtas Lietuvių tremtinių fizinio auklėjimo ir sporto statutas ir Pavyzdiniai lietuvių sporto klubo įstatai, kurie davė pradžią organizuotai lietuvių sporto veiklai pabėgėlių stovyklose.  Lietuvių išeivio Sigito Krašausko teigimu, per  keletą metų įsisteigė beveik 30 lietuvių sporto klubų, kurie gyvavo iki 1949 m., kai dauguma pabėgėlių paliko Vakarų Vokietiją ir persikėlė kas kur: į JAV, Kanadą, Australiją, Lotynų Ameriką, Vakarų Europos valstybes. Bene stipriausias lietuvių krepšininkų klubas pabėgėlių stovyklose buvo Kempteno „Šarūnas“. Jame žaidė 1937 m. ir 1939 m. Lietuvos rinktinės žaidėjas Zenonas Pudzinauskas, taip pat ir Stasys Mackevičius, Alfonsas ir Adolfas Andruliai, Rimas Bagdonas, Mamertas Duliūnas, Zigmas Varkala, Vytautas ir Algirdas Norkai, Edmundas Sventickas ir kiti. „Šarūniečiai“ laimėdavo ne tik prieš kitas lietuvių komandas, bet ir prieš amerikiečių karių komandą. 1947 m. krepšinio komitetas  buvo paskelbęs krepšinio čempionatą, kuriame žaidė šešios lietuvių komandos: Šeinfeldo „Kovas“, Kaselio „Lituanika“, Viurcburgo „Vytis“, Giotingeno YMCA, Hanau „Perkūnas“ ir Tiubingeno „Vytis“.  „Šarūniečiai“ šiame čempionate nedalyvavo, o jį laimėjo Šeinfeldo „Kovo“ komanda.

Lietuviai krepšinį žaidė ne tik mėgėjiškai, ne tik pabėgėlių stovyklose. Dalis to meto lietuvių krepšininkų turėjo tikslą žaisti krepšinį profesionaliai – siekė žaisti Europos klubuose. Tai nebuvo itin sudėtinga, nes lietuviai krepšininkai buvo vertinami kaip geri žaidėjai. Tuo metu Prancūzijos klubuose jau  žaidė keletas lietuvių: Lapienis, Katilius, Alfonsas ir Adolfas Andruliai, Z. Varkala, M. Duliūnas, R. Bagdonas, o 1939 m. „auksinės“ Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas M. Ruzgys žaidė stipriausiame Prancūzijos klube „Stade Francais“.

1948 m. A. Andriulis persikėlė į Prancūziją ir žaidė „Menton“ klube. Kiek vėliau, 1949–1951 m., lietuvis Jonas Pabedinskas, studijuodamas Madrido universitete, žaidė Ispanijos krepšinio klubuose „Liceo Frances“ ir „America“, kurie tuo metu varžėsi  su karališkuoju Madrido „Real“ klubu ir jį nugalėdavo.  J. Pabedinskas keletą kartų žaidė Madrido universiteto rinktinėje ir Madrido miesto rinktinėje.

Daliai lietuvių iš Vokietijos persikėlus į Australiją, ten taip pat susikūrė lietuvių krepšinio komandos. Melburno lietuvių sporto klubo „Varpas“ žaidėjai  S. Darginavičius ir R. Gasiūnas buvo kviečiami žaisti už Viktorijos valstijos rinktinę. S. Darginavičius vėliau buvo Australijos rinktinės narys, Australijos olimpinės krepšinio rinktinės dalyvis. Kitas lietuvis krepšininkas, žaidęs Adelaidės „Vyčio“ komandoje, taip pat žaidė olimpinėje Australijos krepšinio rinktinėje ir netgi buvo šios rinktinės kapitonas. Tai tik keletas lietuvių sportininkų, profesionaliai žaidusių stipriausiuose pasaulio krepšinio klubuose. Jų būta kur kas daugiau, nes lietuviai krepšininkai buvo vertinami kaip geri krepšinio specialistai.

1945 m. lietuvius krepšininkus pasiekė žinia, kad 1946 m. gegužę Šveicarijoje vyks IV Europos krepšinio čempionatas. Lietuvos rinktinė 1937 ir 1939 metais vykusiuose Europos krepšinio čempionatuose užėmė pirmąją vietą, todėl nenuostabu, kad lietuviai krepšininkai, nuo karo negandų pabėgę į Vakarų Vokietiją, nusprendė siekti teisės dalyvauti Šveicarijoje vyksiančiame čempionate ir apginti Europos krepšinio čempionų vardą. Iniciatyvūs krepšininkai kreipėsi į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą,  kuris šiam tikslui sudarė komitetą. Buvo parengtas informacinis leidinys apie Lietuvos krepšinio istoriją ir Lietuvos okupaciją. Leidinys buvo išplatintas tarp žurnalistų ir kitur. Organizacinis lietuvių komitetas susisiekė su čempionato organizaciniu komitetu, FIBA generaliniu sekretoriumi, Šveicarijos valstybinėmis institucijomis, tačiau iš tiesų lietuviai neturėjo net teorinių galimybių dalyvauti čempionate. Jame galėjo dalyvauti tik šalys, kurios yra FIBA narės, o lietuviai jau nebeturėjo savo valstybės, kuri galėtų tapti šia nare. Čempionato finale žaidė Čekoslovakijos ir Italijos rinktinės. Rungtynės baigėsi rezultatu 34:32. Naujuoju Europos krepšinio čempionu tapo Čekoslovakijos rinktinė, o lietuviai dar ilgai liko krepšinio aikštelėje nenugalėti 1939 m. Europos krepšinio čempionai. Į Europos krepšinio čempionatą Lietuvos rinktinė grįžo tik 1995 m., kai po dramatiškos kovos finale pralaimėjo Jugoslavijos rinktinei.

Antrasis pasaulinis karas, pasibaigęs Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos pergale, lietuviams daug džiaugsmo neatnešė. Kartu su ,,raudonąja“ armija į Lietuvą grįžo ir ,,raudonasis“ teroras, trėmimai, kankinimai, žudymai. Lauktos ir tikėtos Nepriklausomybės iškart po karo Lietuva  neatgavo, o traukinių vagonai, pilni tremtinių, ir toliau riedėjo į Rytus, kur, beje, lietuviai tremtiniai irgi būrėsi į krepšinio komandas, sportavo, garsindami Lietuvos vardą.  Nes lietuviams krepšinis – tai daugiau nei žaidimas.

str., Kęstutis Salickas, apzvalga.eu, 2014.04.13

Pirkinių krepšelis
Scroll to Top