Krepšinis, Lietuvoje pradėtas žaisti ir išpopuliarėjęs dar pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, savo pozicijų neapleido ir sovietinės okupacijos metais. 1944 m. geriausi Kauno krepšininkai susibūrė į komandą, vėliau tapusią „Žalgirio“ klubu. „Žalgiris“ nuo pat pirmų gyvavimo metų pradėjo brautis į tuometinės Sovietų Sąjungos krepšinio elitą ir jau 1947 m. pirmą kartą tapo SSRS čempionato aukso medalio laimėtoju. Apie krepšinį „tarybiniais“ metais kalbėjomės su ilgamečiu Kauno „Žalgirio“ žaidėju, Lietuvos 1992 m. olimpinės krepšinio rinktinės nariu, o dabar ir Seimo nariu Sergejumi JOVAIŠA.
Kaip manote, kodėl ir tuomet, ir dabar krepšinis yra populiariausia sporto šaka Lietuvoje?
Pirmiausia todėl, kad tai buvo viena iš retesnių sporto šakų, kurią matydavome per televiziją. Tai – pakankamai lengvai prieinama sporto šaka, kadangi krepšinio lanką galima prisitvirtinti prie bet kokios sienos ir bet kokį kamuolį mėtyti, o anais laikais į krepšį lėkdavo ne tik kamuolys, bet ir batai, ir kempinė.
Kodėl šiais laikais krepšinis populiarus? Todėl, kad krepšininkai kartas nuo karto vis kažką laimi. Tai yra pavyzdys jaunimui. Kodėl nesiseka futbolui? Kodėl vaikus futbolas domina mažiau? Todėl, kad nėra pasiekimų. Jeigu futbolininkai kada nors pateks į kokias nors Europos ar Pasaulio pirmenybes, tuomet ir požiūris pasikeis. Ir populiarumas padidės, ir finansinė parama atsiras. Pirmiausia turi būti rezultatai, tuomet atsiranda ir populiarumas.
Minėjote, kad krepšinį transliuodavo per televiziją, o kaip sporto salių lankomumas? Ar fanai gausiai rinkdavosi į krepšinio rungtynes?
Kauno sporto halėje oficialiai tilpdavo 4 tūkst. žiūrovų, bet susirinkdavo ir 6–7 tūkst., žmogus būdavo prie žmogaus, kad net uodui nebūdavo kur įlįsti. Visi praėjimai būdavo užsėsti, už tribūnų būdavo pilna žiūrovų, niekas nekreipė dėmesio į tai, kad žiūrovų halėje per daug, nesirūpino ir saugumu. Kiek tik telpa, tiek ir įleisdavo, savus praleisdavo ir be bilietų ar už papildomą mokestį. Oficialus žiūrovų skaičius būdavo viršijamas beveik du kartus.
Kaip Jūs tapote krepšininku?
Mano pirmoji pažintis su Kauno „Žalgiriu“ įvyko, televizijos ekrane stebint žaidžiančią šią komandą. Jos sudėtyje tuomet žaidė Modestas Paulauskas, kuriuo žavėjausi ir labai norėjau tapti į jį panašiu. Svajonė pildėsi labai palengva, kryptingai ir dėsningai, pradedant pirmąja treniruote. Kaip aš į ją patekau? Kaip ir daugumą Lietuvos vaikų, mane fizinio lavinimo mokytoja nukreipė į krepšinio sporto mokyklą Anykščiuose. Ten buvo sudarinėjamos grupės, iš viso buvo apie 15 vaikų, aš tuomet buvau 5-oje klasėje. Treniravomės ir pagal savo amžiaus grupę dalyvavome įvairiose varžybose: tiek rajono, tiek zonos, tiek Respublikos pirmenybėse. Žaidžiau ir jaunučių grupėje, ir jaunių, o, besimokant paskutinėje klasėje, mane jau kviesdavo pažaisti ir už rajono vyrų komandą. Tuo metu daug kas priklausė nuo trenerio: jeigu turėdavai geras sąlygas ir gerą trenerį, tavo galimybės patekti kur nors aukščiau padidėdavo. Norą treniruotis skatino krepšinio populiarumas, prieš akis turėjome gerus pavyzdžius.
Kiek krepšinio komandų tuo metu buvo Lietuvoje?
Buvo tokia „Sporto laikraščio“ taurė, kuri dabar turbūt atitinka Lietuvos krepšinio federacijos taurę, tik kitoks modelis. Varžybas pradėdavo virš 100 komandų iš visos Lietuvos ir žaisdavo iki paskutinio laiptelio, kol laimėdavo taurę. Žaidžiant šioje taurėje, buvo galimybių susitikti ir su Lietuvos aukščiausioje lygoje žaidžiančiu krepšinio klubu. Aš tuo metu žaidžiau Anykščių miesto komandoje ir turėjau galimybę varžytis su komanda iš geriausiųjų komandų pirmo dešimtuko. Tai buvo pirma pažintis su aukščiausio lygio krepšiniu.
Sovietų Sąjungos pirmenybėse be pertraukos dalyvavo „Žalgiris“, o Vilniaus „Statyba“ pradėjo nuo pirmos lygos, po to pateko į aukščiausiąją lygą ir toliau žaidė aukščiausioje lygoje. Pirmoje Sovietų Sąjungos lygoje dar žaidė Panevėžio „Lietkabelio“ komanda, kurios rungtynes kartais irgi transliuodavo Lietuvos televizija. Krepšinio buvo daug, jis buvo patrauklus ir rezultatyvus.
Šiais laikais komandų sudėtis keičiasi kiekvieną sezoną, o kaip buvo tuomet? Ar vyko žaidėjų kaita tarp komandų?
Tai buvo labai reta išimtis. Aš „Žalgiryje“ be pertraukos žaidžiau 17 metų. Pradėjau žaisti „Žalgirio“ dublerių komandoje, po to įtraukė į pagrindinę sudėtį ir taip žaidžiau iki karjeros pabaigos. Yra buvę vienas kitas žaidėjų perėjimas į kitą komandą, bet šie perėjimai buvo skausmingi.
Kauno „Žalgiriui“ dalyvaujant Europos taurės varžybose, mums reikėjo pastiprinimo. Užsieniečių pritraukti nebuvo galimybių ir apie tai negalėjome nė pagalvoti. Matėme, kad kitose komandose Europoje žaidžia juodaodžiai amerikiečiai, žaidėjai iš kitų Europos šalių, komanda galėdavo turėti du ar tris legionierius, o mūsų komandoje žaisdavo vien tik lietuviai, o dar negalėdavome surinkti visų pajėgiausių lietuvių krepšininkų į vieną klubą.
Buvo įdomus atvejis, kai Romanas Brazdauskis iš Vilniaus „Statybos“ buvo perkeltas į Kauno „Žalgirį“ dėl to, kad vedė kaunietę ir įstojo į Kūno kultūros institutą Kaune. Sportininkas turėjo labai rimtų priežasčių pereiti į „Žalgirį“. O šiaip vilniečiai ir kauniečiai visais laikais konkuravo ir nenorėjo perleisti savo geriausių žaidėjų. Mes, norėdami daugiau pasiekti, turėti daugiau nei 5–6 lygiaverčius žaidėjus komandoje, turėjome ieškoti pajėgių žaidėjų iš kitų Lietuvos miestų.
Norėjome, kad Šarūnas Marčiulionis pereitų į „Žalgirį“ iš Vilniaus „Statybos“, bet su juo buvo griežtai psichologiškai „padirbėta“ ir jis iš Vilniaus atgal į Kauną jau nesikėlė. Kažkada, kai jam dar trūko meistriškumo, jis negalėjo nukonkuruoti tų, kurie užėmė vietas Kauno „Žalgiryje“. Jam tuo metu „Žalgiryje“ tiesiog nebuvo vietos ir jis buvo priverstas išvažiuoti į Vilnių, kur ambicingai žaidė. Tiesa, vieną sykį, vykstant į tarp- kontinentinės taurės finalo varžybas, su mumis važiavo ir Š. Marčiulionis, bet jis tarsi nenorom atstovavo Kauno „Žalgiriui“. Geros vietos tuomet neužėmėme.
Ar su Kauno „Žalgiriu“ esate išvykę žaisti už Sovietų Sąjungos ribų?
Žinoma, daug kartų. Iki 1989 m. krepšininkai neturėjo galimybės žaisti užsienio klubuose, bet su Lietuvos klubais į užsienį žaisti išvykdavome. Žaisdavome Europos taurės varžybose, Čempionų lygos varžybose ir finale žaidėme du kartus. Buvo vienas skatinantis veiksnys – komanda, užėmusi aukštesnę vietą Sovietų Sąjungos pirmenybėse, gaudavo kelionę į užsienį kaip premiją. Kauno „Žalgiris“ buvo priskiriamas profsąjunginių komandų grupei. Tuo metu buvo kariškių komandos (pvz., Maskvos „CSKA“), Vidaus reikalų (pvz. „Dinamo“) ir profsąjunginių komandų grupės. Taigi, dėl kelionės konkuruodavome tik su profsąjunginėmis komandomis – kuo aukštesnę vietą užimi, tuo geresnę kelionę gauni. Geresnės kelionės būdavo į „kapitalistines“ šalis – Prancūziją, Italiją ar egzotišką Malį, o į Lenkiją, Čekoslovakiją, pasibaigus sezonui, dažniau nuvažiuodavome pažaisti. Tokia buvo ekskursijų motyvavimo sistema.
Ar anais laikais krepšininkas buvo prestižinė ir pelninga profesija?
Prestižas jau buvo žaisti Lietuvos klubuose. Atlyginimai nebuvo labai dideli, gaudavome panašiai tiek, kiek inžinierius ar mokyklos direktorius. Tie, kurie nežaidė Sovietų Sąjungos rinktinėje, gaudavo iki 200 rublių – tai gera įstaigos direktoriaus alga. Darbo sutartyse mes būdavome įforminti kaip sporto instruktoriai. Tie, kurie žaisdavo Sovietų Sąjungos rinktinėje, gaudavo iki 300 rublių. Tuomet būdavo slepiama, kad mes esame profesionalai ir su mumis būdavo sudarytos konfidencialios sutartys per Lietuvos sporto komitetą, bet pinigus gaudavome iš Maskvos centrinio sporto komiteto. Kai kurie žaidėjai būdavo įdarbinami didesnėse gamyklose. Man irgi yra tekę „dirbti“ Kauno „Drobėje“ šaltkalviu-mechaniku ir vienais metais, kai laimėjome čempionatą, man pakėlė kategoriją, padidino atlyginimą.
Kurie Jūsų žaidimo metai Jums buvo įspūdingiausi?
Aš labiausiai prisimenu tuos žaidimo metus, kai sėkmingai dalyvavome Europos taurių varžybose ir ypač – sėkmingą trejų metų čempionišką žaidimo seriją su Maskvos „CSKA“. „CSKA“ – tai neoficiali Sovietų Sąjungos rinktinė, kurioje žaidė žaidėjai iš Pabaltijo, iš Kijevo, iš Uzbekistano, ir, žinoma, rusai. Žaidžiant su šia rinktine, buvo jaučiama tokia dvasia, lyg, varžantis su „CSKA“ klubu, kovodavome už Lietuvos Laisvę. Tyliai, pašnibždom ir tuomet tai pasakydavome. Šios kovos buvo labai reikšmingos.
Asmeniškai man buvo svarbios 1992 m. Barselonos olimpinės žaidynės, po kurių baigiau krepšininko karjerą. Tai buvo vienintelis sėkmingas ir pats mieliausias dalyvavimas už Lietuvos rinktinę. Dabar gal jau ne taip svarbu medalį iškovoti, kaip tuomet, pirmame oficialiame turnyre po Nepriklausomybės atkūrimo. Tai buvo kažkas ypatingo, ėjome su euforija širdyje, buvo baisu neparvežti medalio Lietuvai. Gal ten ir ne viskas gerai pasisekė, bet rezultatas tikrai buvo aukštas ir visus tenkino.
str., K. Salickas, 2014.04.13