Nr. 36 straipsnis „J. Kazlauskas aikštėje: gudrus ir patikimas“

Šis straipsnis buvo išleistas 2012 m. 09 mėn. Tuo metu, kai Treneris Jonas Kazlauskas sutiko tapti antrą kartą Lietuvos vyrų rinktinės treneriu. Ta proga, apie Kazlausko praeitį ir pasiekimus kaip trenerio už aikštelės ir kaip žaidėjo, kuris atstovavo legendinei „Statybai“ ir Lietuvos rinktinei.

 

Jis nedėjo kamuolio į krepšį kaip Mantas Kalnietis ir nebėgo itin greitai kaip Renaldas Seibutis. Bet būdamas krepšininkas Jonas Kazlauskas žaidė taip, kad su juo rungtyniavusiems ekipos draugams nekilo abejonių – jis taps puikiu treneriu.

Lietuvos rinktinės krepšininkai turės būti atsargūs, jei kada po treniruotės išgirs J.Kazlausko siūlymą pasirungti mėtant baudas.

Šią savaitę antrąkart per savo karjerą Lietuvos nacionalinės komandos treneriu sutikęs tapti 57 metų panevėžietis pataikydavo daugiau kaip po 40 baudų iš eilės.

O per rungtynes jis įmesdavo daugiau nei 20 taškų, nors tuo metu nebūdavo tritaškių.

Kai dalis dabartinės Lietuvos rinktinės žaidėjų dar nebuvo gimę, J.Kazlauskas buvo vienas geriausių Vilniaus „Statybos” komandos krepšininkų.

Visada nusitaikęs į krepšį

„Patikimas, tvirtų kojų, techniškas ir psichologiškai stiprus žaidėjas, sugebantis pataikyti iš toli, – tai buvo gera Panevėžio mokykla”, – apie buvusį savo bendražygį sakė Algimantas Pavilonis.

Raimundo Sargūno grupėje Panevėžio internatinėje sporto mokykloje J.Kazlauskas pradėjo krepšinio kelią, kuris 1973 metais jį atvedė į Vilnių.

„Statyba” buvo pirmasis ir vienintelis J.Kazlausko klubas. Žaisdamas jame nuo 1973 iki 1985 metų dabartinis Lietuvos rinktinės treneris atsiskleidė kaip gudrus ir kūrybingas krepšininkas.

„Labai inteligentiškas, įdomus žaidėjas. Mokėdavo gerai pasirinkti padėtį mesti ir pataikyti, – apie J.Kazlauską sakė „Statyboje” jį treniravęs Rimantas Endrijaitis. – Galėjo žaisti dviejose pozicijose – kaip įžaidėjas ir kaip atakuojantysis gynėjas.”

„Jonas nebuvo labai greitas ar šoklus, užtat gudrus. Jis jautė krepšinį. Mūsų komandoje Rimantas Girskis dažniau atakuodavo, o Jonas labiau kurdavo”, – prisimena buvęs „Statybos” žaidėjas Mykolas Karnišovas, NBA klubo „Houston Rockets” skautų vadovo Artūro Karnišovo tėvas.

Tuo metu įžaidėjo ir atakuojančiojo gynėjo pozicijos nebuvo taip stipriai išryškintos kaip šiuolaikiniame krepšinyje, ir J.Kazlauskas taip pat nebuvo įspraustas į rėmus.

Atakuojant kamuolys dažniausiai keliaudavo tarp J.Kazlausko ir R.Girskio rankų.

„Dabar krepšininkai dažnokai nesiryžta atakuoti ir vis perduoda kamuolį kitam.

„Statyboje” šitokių dvejonių nekildavo. Ir J.Kazlauskas, ir R.Girskis visada buvo nusitaikę į krepšį.

Jie pradėdavo derinius, jie dažnai juos ir pabaigdavo”, – šypsojosi A.Pavilonis, tuomet pagrindinis sostinės komandos vidurio puolėjas.

Problema – ir „Žalgiriui”

Buvęs Kauno „Žalgirio” ir Lietuvos rinktinės puolėjas Sergejus Jovaiša buvo ne tik J.Kazlausko varžovas, bet ir vienas pirmųjų matė, kaip rutuliojosi dabartinio rinktinės trenerio karjera krepšinio aikštėje.

Iš Anykščių kilęs S.Jovaiša 11-oje klasėje buvo pasiųstas padėti Panevėžio miesto komandai regioninėse varžybose, kuriose rungtyniavo daug buvusios SSRS miestų komandų.

Per vieną moksleivių turnyrą Ukrainos sostinėje Kijeve S.Jovaiša ir J.Kazlauskas netgi gyveno viename kambaryje ir kartu gynėsi nuo blakių.

„Jonas mokėdavo maksimaliai pasinaudoti savo galimybėmis. Kaip krepšininkas buvo stiprus vidutiniokas, bet labai patikimas, stabilus, – kalbėjo S.Jovaiša. – Toks yra ir dabar – patikimas, protingas, viską apskaičiuojantis.”

Vėliau jų keliai išsiskyrė ir dažniausiai susikirsdavo rungtyniaujant vienas prieš kitą SSRS pirmenybėse.

Nors „Žalgiris” dažniausiai pralenkdavo Vilniaus komandą aukščiausiojoje lygoje, 1979 metais „Statyba” kilo aukščiau.

Vilniečiai laimėjo SSRS čempionato pirmąjį ratą parklupdę ne tik „Žalgirį”, bet ir CSKA.

1979 m. „Statyba” pirmą ir vienintelį kartą klubo istorijoje pasidabino SSRS pirmenybių bronza. Prie šio trofėjaus daug prisidėjo ir J.Kazlauskas.

„Jonas visada buvo problema ir mums, ir kitoms komandoms”, – pažymėjo buvęs „Žalgirio” krepšininkas S.Jovaiša.

J.Kazlauskas stovėjo ant sovietų rinktinės slenksčio ir buvo kviečiamas į stovyklas, bet į pagrindinę sudėtį nepateko.

Užtat jis žaidė Lietuvos rinktinėje per SSRS tautų varžybas ir, Lietuvos sporto enciklopedijos duomenimis, per 41 rungtynes pelnė 444 taškus.

Baudas prašaudavo retai

„Kas tas Balčiūnas? Ar jis žino, kaip baudą įmesti?” – prieš kelerius metus vienoje televizijos laidų teiravosi J.Kazlauskas.

Jei Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas panorėtų įrodyti, kad moka įmesti baudą, ir sviestų pirštinę kviesdamas į draugišką dvikovą, įveikti J.Kazlauską nebūtų paprasta.

„Statyboje” R.Endrijaitis kartais per treniruotę liepdavo savo vyrams išsirikiuoti prie baudos metimo linijos ir mėtyti iki pirmos klaidos.

„Dėl Jono šio pratimo negalėjau užduoti dažnai, nes visa tai pernelyg ilgai užtrukdavo. Jis pataikydavo po 44–48 baudas paeiliui.”

A.Pavilonis prisiminė, kad baigęs krepšininko karjerą ir tapęs Vilniaus olimpinio sporto rezervo krepšinio mokyklos direktoriumi J.Kazlauskas sulaukė vaikų klausimo, ar pataiko baudas.

„Šypsodamasis vilko šypsena jis sutiko susirungti ir pataikė 10 baudų iš 10, – pasakojo A.Pavilonis. – Nors dabar Jonas labiau mėgsta žaisti tenisą, manau, ir dabar įmestų kokias 9 baudas iš 10.”

J.Kazlauskas buvo taiklus ne tik atakuodamas nuo baudos metimo linijos. Nors tritaškis įvestas tik 1984 metais, o iki tol už taiklų tolimą metimą buvo skaičiuojami 2 taškai, komandų snaiperiai vis tiek atakuodavo iš 5–7 metrų atstumo.

„Pasitaikydavo rungtynių, kai Jonas pelnydavo daugiau nei 20 taškų, nors tritaškių nebuvo”, – įsidėmėjo A.Pavilonis.

J.Kazlausko rankos taiklumą galėtų paliudyti ir Tomas Delininkaitis. Vilniaus „Lietuvos ryte” rungtyniavęs žaidėjas beveik prieš 10 metų per vienas pratybas sulaukė trenerio pasiūlymo susirungti tritaškių mini serijoje.

J.Kazlauskas pataikė visus 5 tritaškius, o tuomet komandos naujokas buvęs T.Delininkaitis visus metimus prašovė.

Dabar primena keli žaidėjai

„Lietuvos ryto” pašnekovų nuomone, būtų sudėtinga rasti J.Kazlauskui šių laikų krepšininko atitikmenį aikštėje. Bet iš kelių palyginimų gali susidaryti vaizdą ir tie, kurie patys žaidžiančio Lietuvos rinktinės trenerio nematė.

„Galbūt jis neperduodavo kamuolio taip stebuklingai kaip Šarūnas Jasikevičius, bet man jie kažkuo primena vienas kitą. Jonas irgi buvo ne ypač atletiškas, bet gerai suvokiantis žaidimą ir taiklus”, – pažymėjo M.Karnišovas.

„Šiek tiek primena Vytenį Čižauską, tiktai pastarasis turėtų dar taikliau mesti tritaškius”, – Lietuvos jaunimo rinktinės įžaidėją su J.Kazlausku lygino R.Endrijaitis.

S.Jovaiša J.Kazlauską lygino su Mindaugu Lukauskiu: „Jie abu ne patys greičiausi žaidėjai, bet geri metikai ir patikimi žaidėjai ginantis.”

Uždaras, bet draugiškas

Ir aikštėje, ir už aikštės ribų santūrus J.Kazlauskas nebuvo iš tų, kurie atskleidžia savo emocijas. Iš veido būdavo sudėtinga suprasti, ką jis jaučia po pergalių ar nesėkmių.

„Jonas nebuvo plepys komandos persirengimo kambaryje, – sakė A.Pavilonis. – Bet mokėjo pajuokauti, ypač tarp draugų.”

Buvę J.Kazlausko bendražygiai pasakojo, kad jis buvo ramus ir nekonfliktiškas komandos draugas.

R.Endrijaitis niekada nebuvo ramiausias krepšinio treneris: „Bet su J.Kazlausku per visą karjerą nekilo nė vieno konflikto.”

A.Pavilonis, J.Kazlauskas, R.Girskis ir Edmundas Narmontas ilgų, kartais ne vieną dieną trukusių kelionių į SSRS čempionato rungtynes metu dažnai susėsdavo prie kortų stalo.

Lošdamas preferansą J.Kazlauskas irgi buvo stiprus – mat šiame žaidime ypač daug lemia psichologija ir apskaičiavimas.

Tarp krepšinio ir matematikos

Skaičiai visada buvo Vilniaus universitete studijavusio J.Kazlausko stiprybė, ir baigdamas karjerą „Statybos” komandoje jis ilgai svarstė, ką pasirinkti – krepšinio trenerio ar matematiko karjerą.

„Tuo metu neatrodė, kad jis norėtų būti treneris, ir rimtai svarstė idėją tapti matematikos mokytoju”, – pripažino vienas geriausių J.Kazlausko draugų A.Pavilonis.

„Aš jam vis sakiau: mesk iš galvos tą matematiką. Nors išsilavinimas dar niekam netrukdė, mačiau, kad jis turi nepaprastų gabumų tapti krepšinio treneriu”, – prisimena R.Endrijaitis.

A.Pavilonis nepamiršo, kaip jau pradėjęs vadovauti Lukiškių aikštėje įsikūrusiai nedidelei krepšinio mokyklai J.Kazlauskas į trenerių susirinkimą atsinešė iš JAV atsisiųstas kasetes su NBA legendos Pete’o Maravichiaus žaidimu.

„Tai buvo naujas pažinimas ir parodė jo rimtą požiūrį bei ambicijas, – pabrėžė A.Pavilonis. – Šias savybes Jonas išsaugojo iki šių dienų.”

 

str., Lrytas 2012.09.30
MENU
DEMO