Darius Sirtautas yra žaidęs stipriausiose šalies komandose ir išbandęs jėgas nacionalinėje rinktinėje, tačiau turbūt labiausiai sirgaliams gynėjas įsiminė įspūdingais dėjimais Lietuvos krepšinio lygos (LKL) „Oro karaliaus“ konkursuose. Tik jam pavyko laimėti konkursą tris kartus. Treneriu dirbantis D. Sirtautas ir dabar be problemų įkrauna kamuolį į krepšį. Kovo 2 d. LKL „Žvaigždžių dienoje“ jis vertins kitų dėjikų pasirodymus. Interviu imtas 2014 m.
Kai įsikūrė LKL, D. Sirtautas buvo jaunas krepšininkas ir žaidė antroje pagal pajėgumą šalies komandoje Kauno „Atlete“. Vėliau, persikėlęs į Kauno „Žalgirį“, jis triskart tapo šalies čempionu. Dar vėliau D. Sirtautas treniravo „Atletą“ ir Kėdainių „Nevėžį“, bet šis karjeros etapas nebuvo pats sėkmingiausias. Dabar tiesioginių ryšių su stipriausia šalies lyga nėra, tačiau netrukus sirgaliai vėl išvys triskart „Oro karalių“ LKL šventėje. Šįkart – kaip komisijos narį.
Pokalbyje su „Sporto gyvenimu“ D. Sirtautas sakė, kad Klaipėdoje vyksiančioje „Žvaigždžių dienos“ šventėje tikisi pamatyti daug įdomių dėjimų.
– Kadaise „Žvaigždžių diena“ buvo naujas ir neįprastas reiškinys Lietuvoje. Ar laukdavote šio renginio ir dėjimų konkurso?
– Krepšinis profesionaliam sportininkui yra darbas, o kiekviena šventė darbe smagi. Tai būdavo gyvenimo paįvairinimas. LKL dar buvo nauja struktūra. Viskas buvo neįprasta – naujas renginys, šventė, šokėjos. Pramogų verslas dar nebuvo taip išplėtotas. Pamenu, kad pirmąjį dėjimų konkursą laimėjo Garis Aringtonas (Gary Arrington) iš Vilniaus „Statybos“. Šventės vedėjas buvo amžiną atilsį Vytautas Kernagis. Dabar į „Žvaigždžių dieną“ galima žiūrėti kaip į įprastą dalyką, o tuo metu tai buvo kažkas tokio. Ir laikotarpis buvo sunkesnis nei dabar, o už pergales buvo skiriami piniginiai prizai.
– Daugelis krepšinio gerbėjų prisimena jūsų dvikovas su Vaidu Jurgilu. Jums jos buvo svarbios?
– Bet koks varžymasis yra emociškai svarbus, nors gali stengtis to neparodyti. Ar aš varžyčiausi su V.Jurgilu, ar „Atletas“ – su „Žalgiriu“. Dažnai matausi su Vaidu. Aš dirbu Arvydo Sabonio krepšinio centre, o Vaidas yra vienas iš rėmėjų, dirba su sporto inventoriumi. Susitinkame, papokštaujame ir dabar tai atrodo visiškai nereikšminga. O tuo metu tikrai buvo smagiau laimėti nei pralaimėti. Be to, dukart už pergales gavau keliones į Ameriką. Dabar tai atrodytų nieko tokio. Tuo metu buvo svarbu.
– Ko reikia geram dėjimui? Vien aukšto šuolio tikriausiai neužtenka?
– Laikai buvo visai kitokie. Jei per rungtynes pagaudavai kamuolį ore ir paprasčiausiai įmesdavai, o ne įdėdavai, jau būdavo gražu. O jei dar įdėdavai iš viršaus, apie tai kalbėdavo kokią savaitę, būdavo įvykis. Dedančių žmonių nebuvo tiek daug. Visada gražiau, kai dedantis žaidėjas yra vidutinio ūgio, maždaug nuo 190 iki 200 cm. Pavyzdžiai yra Kobė Brajantas (Kobe Bryant) ir Maiklas Džordanas (Michael Jordan). Kai deda mažesnis žmogus, geriau matoma skrydžio fazė, o aukštas žmogus dažnai būna nelabai koordinuotas. Labai svarbi plastika, kurią turėjo M.Džordanas. Reikia mokėti valdyti kūną. Dabar jau atsirado ir įvairi dėjimų terminologija. Savo laiku įdėdavau po 360 laipsnių apsisukimo. Tuo metu tai buvo geri dėjimai, ir dabar nebūtų blogi, bet šiaip buvo pažengta toli į priekį. Žaidėjai įdeda ore prakišę kamuolį tarp kojų arba po įvairių kamuolio pametimų. Tai garantuoja vizualinį grožį.
– Kai pradėjote karjerą, Lietuvoje jau buvo galima pamatyti NBA krepšininkų dėjimus. Ar tai buvo jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Panašiai yra daugelyje gyvenimo sričių, ar tai būtų verslas, ar kultūra. Vis atsiranda naujos detalės ir technologijos, kurias stengiamasi greičiau perimti. Krepšinyje – lygiai tas pats. Kai iš Vakarų ateidavo koks elementas, pamatydavau naują dėjimą, stengdavausi tai panaudoti. Taip mes tobulėjame.
– Ar kažkurį vieną dėjimą galite pavadinti įsimintiniausiu karjeroje? Kada jį pavyko atlikti – rungtynėse ar konkursuose?
– Įsimintiniausi dėjimai buvo atlikti konkursuose. Pamenu, atlikau kelis gerus dėjimus Prancūzijoje. Ten pirmą kartą pavyko įdėti atsispyrus abiem kojom ir apsisukus 360 laipsnių. Tai paglostė savimeilę. Dar atsimenu Kūno kultūros akademijos salėje stovėjusį krepšį, kuris buvo keliais centimetrais žemesnis. Į tą krepšį įdėjau gal per pėdą peržengęs baudos liniją. Esu atlikęs ir vadinamąjį „windmill“ („vėjo malūnas“, kai dedama po labai plataus mosto – red. past.). Dabar būtų galima išbandyti ką nors įspūdingesnio, bet tie dėjimai apsisukus 360 laipsnių ir šiandien yra populiarūs, tik pridedami įvairūs elementai.
– LKL rungtyniavote nuo lygos atsiradimo. Kokia ji buvo prieš du dešimtmečius?
– Kaip kaimas rudenį. (Juokiasi.) Nors sakoma, kad pasaulyje nėra nieko naujo, bet viskas buvo kitaip, net aprangos. Tie trumpi šortai dabar atrodo tokie juokingi. Svarbiausias pasikeitimas – vietos, kuriose žaidžiama. Tuo metu geriausia arena buvo senutėlė Kauno sporto halė. Šiuo metu ten daugiau organizuojamos pardavimo parodos, o tada halė buvo prestižinė vieta. Vėliau atsirado naujos arenos, geras parketas, daugiau šou elementų. Čia kaip televizorius – buvo nespalvotas, o atsirado spalvotas.
– Kuris klubas jums kelia mielesnius prisiminimus – „Atletas“ ar „Žalgiris“?
– „Žalgiris“ yra Lietuvos krepšinio istorija, senos tradicijos. To neįmanoma ištrinti. Kita vertus, aš pradėjau „Atlete“. Vieta, kur pradedi karjerą, visada yra miela. Šie klubai labai skirtingi. „Atletas“ buvo studentų komanda, o „Žalgiris“ – reprezentacinis miesto ir visos šalies klubas. Vienoje pusėje yra tradicijos ir galinga istorija, o kitoje – studentų klubas. Jis niekada nebuvo toks turtingas, nors „Atlete“ karjerą pradėjo ir Valdemaras Chomičius, ir Rimas Kurtinaitis. Jie buvo studentai ir vilkėjo tuos marškinėlius. Taigi „Atleto“ istorija taip pat labai turtinga. Kiek žinau, Edas Nickus rašo knygą apie ją, bet kol kas knyga vis nepasirodo. Stebėjau visą „Atleto“ kaitą, prie manęs į komandą atėjo Saulius Štombergas, Žydrūnas Ilgauskas, Rytis Vaišvila, Virginijus Praškevičius.
– Žaidėte ir Lietuvos rinktinėje. Kodėl nepavyko joje įsitvirtinti ir sužaisti kažkuriame iš didžiųjų turnyrų – olimpinėse žaidynėse ar Europos čempionate?
– Dalyvavau Europos čempionato atrankos turnyre Vroclave. Rinktinės nariu buvau gal šešerius metus. O dėl to, kad nepavyko sudalyvauti didžiuosiuose turnyruose, tikriausiai kaltas mano požiūris į darbą, krepšinį. Tuo metu mano požiūris buvo nepakankamai profesionalus.
– Ar perėjimas nuo žaidėjo karjeros prie trenerio darbo buvo sklandus?
– Ne. Pasikalbu su draugais ir žinau, kad ne visiems sklandžiai ėjosi. Aišku, šiais laikais kai kurie krepšininkai tik baigę karjerą, be jokios praktikos, pradeda dirbti aukšto lygio klube. Keliai būna įvairūs, kiekvienam savo. Mano atveju buvo klaidžiojimas. Atrodė, kad dirbti su vaikais yra nedėkingas užsiėmimas, kad lengviau būtų paieškoti duonos versle. Buvo sunkus periodas, kol suvokiau, ką turiu daryti. Ne man vienam tas periodas buvo sunkus.
– Kokio amžiaus vaikus treniruojate A. Sabonio krepšinio centre?
– Įvairaus. Daugiausiai užsiimu individualių krepšininkų įgūdžių ugdymu. Todėl dirbu su įvairaus amžiaus vaikais arba net su profesionaliais krepšininkais. Vienos amžiaus grupės komandos neturiu.
– Pats dar pažaidžiate krepšinį?
– Žaidžiame Kauno krepšinio mėgėjų lygoje. Dabar madinga, kad kiekvienas kaunietis turi žaisti „kašį“.
– Vis dar pavyksta įdėti į krepšį?
– O taip. Aišku, dabar dedu paprastai, viena ranka, be jokių piruetų. Kadangi užsiimu individualiu žaidėjų ugdymu, privalau palaikyti sportinę formą. Bėgioju krosus, mankštinuosi, nes visus krepšinio elementus stengiuosi parodyti gyvai. Įdėti į krepšį dar nėra problemų. Žinoma, kuo toliau, tuo mažiau dedu. Dabar jau nėra didelio suinteresuotumo, svarbiau negauti traumos.
– Kas šiemet yra pagrindiniai favoritai laimėti LKL „Oro karaliaus“ konkursą?
– Pernelyg nesidomėjau dalyvių sąrašu, nesu matęs amerikiečių dėjimų. Aišku, amerikiečiai pasižymi šoklumu ir plastika, kūno valdymu ore. Iš jų visada galima kažko laukti. Jie yra iš krepšinio kūrėjų šalies, todėl žino įvairių elementų. Šarūnas Beniušis stengsis apginti titulą. Žinau, kad labai gerą šuolį turi Tomas Dimša. Turėtų būti įdomu. Man rūpi pažiūrėti, kas parodys kokį naują elementą, o prognozuoti sunku. Lauksiu gražios kovos.
Darius Sirtautas
Gimė 1970 m. liepos 14 d.,Šilutėje.
Ūgis – 193 cm.
Pasiekimai:
1996, 1997 ir 1998 m. LKL čempionas
1995, 1997 ir 1998 m. „Oro karaliaus“ konkurso laimėtojas
1998 m. Saportos taurės laimėtojas
1999 m. Slovakijos čempionas
Klubai:
Kauno „Atletas“ 1989-1995 ir 2003-2004 m.
Kauno „Žalgiris“ 1995-1998 m.
Pezinoko „Slovakofarma“ (Slovakija) 1998-1999 m.
Marijampolės „Kraitenė“ 1999-2000 m.
Dzinano „Junan“ (Kinija) 2000-2002 m.
Alytaus „Alita“ 2002 m.
Talino „Audentes“ (Estija) 2002-2003 m.
Jonavos sporto klubas 2003 m.
Anykščių „Puntukas“ 2004-2005 m.