Straipsnis apie iškilų profesorių, mokslų daktarą, inžinierių Antaną Kudzy. Šių laikų jaunimas aišku nežinos, kad jis 1950-55 m. laikotarpiu be mokslų dar atstovavo ir Kauno „Žalgiriui” bei Lietuvos rinktinei. Žurnalistas Antaną kalbino 2014 m. ir deja, bet neilgai trukus kitais metais ši iškili asmenybė iškeliavo anapilin.
Toli gražu ne visi krepšinio gerbėjai žino, jog Kauno „Žalgirio” klubui būtent šiandien sukanka 70 metų. Per šį ilgą laikotarpį komandos šlovę lipdė ne tik sporto, bet ir mokslo žvaigždės.
Toli gražu ne visi krepšinio gerbėjai žino, jog Kauno „Žalgirio” klubui būtent šiandien sukanka 70 metų. Per šį ilgą laikotarpį komandos šlovę lipdė ne tik sporto, bet ir mokslo žvaigždės.
Habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Vyriausias šiuo metu žalgirietis Antanas Kudzys titulus ir pergales skynė ne tik krepšinio aikštelėje. Būdamas 89-erių A.Kudzys yra vyriausias Kauno „Žalgirio“ komandos buvęs krepšininkas.
„Visi mano bendražygiai jau seniai iškeliavo Anapilin. O aš neskubu. Į pensiją išėjau vos prieš keletą metų, bet veiklos dar turiu. Ir mankštą darau kas rytą“, – šypsojosi buvęs žalgirietis.
Atlapaširdis dzūkas ir dabar stebina savo gyvybingumu, energija, o svarbiausia, geru ūpu. Bendraudamas su juo nejučiomis pagalvoji – duok Dieve, kiekvienam tokio optimizmo.
A.Kudzys savo gyvenimą su „Žalgiriu“ susiejo prieš daugiau nei pusę amžiaus, todėl klubo jubiliejų pasitinka būdamas absoliučiu rekordininku. Poryt, spalio 13-ąją, Kauno „Žalgiriui“ sukaks septyniasdešimt. Profesoriui, beje, kalbančiam net 8 užsienio kalbomis, ne tiek daug beliko iki dar įspūdingesnio – 90-ojo jubiliejaus.
– Prisiminkite savo pirmąją pažintį su krepšiniu. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Susižavėjau iškart. Kitaip ir nebuvo įmanoma. Juk 1938-aisiais metais į Alytų atvažiavo Lietuvos rinktinė su Pranu Lubinu ir kitomis legendomis. Jie, jau tapę Europos čempionais, o Alytuje žaidė draugiškas rungtynes su vietos gimnazijos komanda. Aš dar buvau vaikas, tik kamuolį jiems padavinėjau, bet pavyko susipažinti su visais žaidėjais. Tada įsižiebusi meilė krepšiniui neblėso ir per karą. 1943 metais įstojau į Lietuvos laisvės armiją. Net ir ši politinė karinė organizacija turėjo savo krepšinio komandą, kuriai aš priklausiau. Tiesa, į varžybas ar treniruotes man tekdavo važinėti iš gimtųjų Seirijų. Kasdien dviračiu mindavau 25 kilometrus į treniruotę ir dar tiek pat atgal. Įsivaizduokite, kokius krūvius tekdavo atlaikyti. Be to, neturėjau galimybių atsiduoti sportui, nes buvau pasišventęs mokslui. O ir sąlygų rimčiau sportuoti nebuvo. Karo metu kankino badas, nuolatinis alkis, nebuvo tiek jėgų. Beje, su tais laikais sieju ir savo vienintelę sveikatos bėdą – cukraligę. Pamenu, kad gydytojas man, kad jausčiausi gyvybingesnis, suleisdavo nemažas gliukozės dozes. Iš to išsivystė cukraligė.
– Kaip tapote „Žalgirio“ nariu?
– Šiemet sukanka lygiai 70-metų, kai esu „Žalgirio“ draugijos narys. Turiu 14-uoju numeriu pažymėtą nario bilietą. 1944-ųjų metų rugsėjį į Alytų atvažiavo du žydų tautybės broliai, kurie buvo „Žalgirio“ draugijos pradininkai. Jie agitavo įstoti į šią organizaciją. Aš tuo metu dirbau matematikos ir fizikos mokytoju gimnazijoje, turėjau atleidimą nuo karinės mobilizacijos. Vienas mano kolega pasiūlė mano kandidatūrą. Taip mokytojų pagrindu buvo suburtas „Žalgirio“ draugijos Alytaus skyrius. Beje, norėjau paminėti svarbų faktą – Lietuva yra vienintelė pasaulio valstybė, kurioje vyko šalies čempionatas, nors vos už kelių šimtų kilometrų jau buvo priartėjęs karo frontas. Net buvo girėti kaip Baltarusijoje sproginėja bombos, o mes vis tiek buvome susitelkę į krepšinį. Na, sakykite, kurioje dar pasaulio valstybėje taip galėtų būti? Tiesa, vokiečiai neleido jo pavadinti Lietuvos pirmenybėmis, todėl jį teko pavadinti dešimtuko turnyru. Jame jėgas bandė 4 komandos iš Kauno. Be to, žaidė klubai iš Vilniaus, Alytaus, Marijampolės, Šiaulių ir Tauragės. Varžybos vyko buvusio Kauno teniso klubo aikštyne. Susirinko gausybė žiūrovų. Įdomiausia, kad vokiečiai tuo metu jaunuolius gaudė į kariuomenę, ar priverstines darbo stovyklas. Bet jie taip susidomėjo rungtynėmis, kad pamiršo savo pareigas ir mūsų nelietė.
– Kada pradėjote atstovauti „Žalgirio“ krepšinio ekipai?
– „Žalgirio“ komandoje pradėjau žaisti vos persikėlęs į Kauną, 1945-aisiais metais. Tiesa, tuo metu „Žalgiris“ buvo savotiška Lietuvos rinktinė, sudaroma iš kitų klubų žaidėjų. Ten buvo ir Akademinio sporto klubo (ASK), ir „Kauno Audinių“, ir kitų klubų atstovai. O oficialiai 1949 metais vyko SSRS profesinių sąjungų pirmenybės. Buvo nutarta, kad Lietuvai atstovaus ne atskiros komandos, o jungtinė ekipa – „Žalgiris“. Prie jos prisidėjau ir aš. Rimčiausiai krepšinį žaidžiau nuo 50-ųjų, po universiteto baigimo. Tada į Kauno Politechnikos instituto (KPI) kūno kultūros katedros vedėju atėjo legendinis Stepas Butautas, kurio dėka ir prasidėjo rimtas darbas. O ir aš tuo metu jau buvau jau vedęs ir pavalgęs (juokiasi. – aut. past.). „Žalgirio“ komandą sudarėme mes, KPI auklėtiniai, ir Kūno kultūros instituto studentai. „Žalgiryje“ susibičiuliavau su Kaziu Petkevičiumi, Stanislovu Stonkumi ir kitais. Ekipai vadovavo Vytautas Kulakauskas, pats joje ir žaidęs.
– Bene skambiausi jūsų pasiekimai buvo 1953-aisiais, kai su „Žalgiriu“ tapote SSRS čempionato bronziniais prizininkais, SSRS taurės laimėtojais ir Lietuvos čempionais. Kuo paaiškintumėte to meto komandos sėkmę?
– Buvo surinkti puikūs žaidėjai. Be kitų rungtyniavo ir Justinas Lagunavičius, Vincas Sercevičius. Jie su S.Butautu, K.Petkevičiumi jau buvo ragavę tarptautinio krepšinio ir žinojo naujausias tendencijas – akcentavo greitį, techniką. O kitos SSRS komandos dar žaidė senovinį krepšinį. Ypač svarbus mums buvo SSRS taurės turnyras, nes tuo metu jau buvo paskelbta, kad tas trofėjus bus paskutinis ir toliau šios varžybos nebevyks. Finale po įnirtingų kautynių įveikėme gruzinus. Su ta komanda dar pasiekėme nemažai pergalių, o su ja atsisveikinau apie 1955-uosius, kai pradėjau studijuoti doktorantūroje. Jėgų dar turėjau daug, bet pasirikau mokslininko kelią ir savo pasirinkimu esu visiškai patenkintas.
Komentaras
Algimantas Bertašius, sporto istorikas
„Kauno „Žalgirio” gimtadieniu laikytina 1944-ųjų spalio 13-oji, kai komanda žaidė pirmąsias oficialias rungtynes ir 60:13 nugalėjo Kauno spartakiečių ekipą.
Tądien „Žalgiriui” atstovavo J.Čižinauskas, R.Daugirdas, A.Dunikas, V.Krištopaitis, V.Kulvietis, S.Velička, M.Ziminskas.
Lietuvos čempionate „Žalgiris” debiutavo 1945 metais, sidabro medalius pelnė R.Bagdonavičius, A.Butkevičius, J.Čižinauskas, A.Dunikas, V.Krištopaitis, V.Kulvietis, S.Velička, M.Ziminskas.
1946-aisiais žalgiriečiai iškovojo aukso medalius, Lietuvos čempionais tapo R.Bajorinas, A.Butkevičius, H.Janavičius, V.Kulvietis, A.Pranckonis, L.Ruzgys, A.Tamulis, S.Velička bei žaidžiantysis treneris M.Ziminskas.
1951 m. „Žalgiris” pirmą kartą triumfavo SSRS čempionate. Komandą sudarė S.Butautas, J.Lagunavičius, A.Nemcevičius, K.Petkevičius, Z.Sabulis, V.Sercevičius, S.Stonkus, L.Tendzegolskis, J.Balakauskas, V.Timleris.
1953-ieji – vieni sėkmingiausių „Žalgirio” istorijoje: laimėtos Visa sąjunginės profesinių sąjungos centro tarybos (VPSCT) pirmenybės, iškovota SSRS krepšinio taurė, Lietuvos čempionato aukso ir SSRS čempionato bronzos medaliai”.