Žurnalistas 80 – mečio proga kalbina jubiliatą ir buvusį Kauno „Žalgirio” ir Lietuvos rinktinės žaidėją, bei vėliau trenerį Henriką Giedraitį. Legendinė asmenybė papasakoja apie savo praeities įvykius krepšinio aikštelėse ir pasidalina įžvalgomis apie šių laikų situaciją krepšinyje ir apie „Žalgirį”.
„Nieko naujo nepasakysiu: krepšinis man buvo ir tebėra neatsiejama gyvenimo dalis – be jo neįsivaizduoju savo kasdienybės”, – tvirtino „Kauno dienai” jubiliatas.
Simboliška, kad penkiolika metų „Žalgiriui” atstovavusio ir daugiau nei tūkstantį oficialių rungtynių sužaidusio H.Giedraičio sportinis kelias tiesiogiai ir netiesiogiai susipynęs su gimtojo miesto krepšinio klubu.
Septyniolikmetis kaunietis žalgiriečiu tapo 1957-aisiais, kai tuo metu Kauno komandoje dar žaidė Algirdas Lauritėnas, Antanas Stumbrys, Algirdas Matačiūnas, Petras Buzelis, Jonas Radykas, Antanas Čižauskas, Algimantas Čaplikas, Ričardas Masiulis.
Dvylika metų H.Giedraitis buvo „Žalgirio” kapitonas. Tarp jo bendražygių – įspūdinga krepšinio meistrų plejada: Modestas Paulauskas, Vytautas Sarpalius, Romualdas Venzbergas, Gediminas Budnikas, Algimantas Žukauskas, Anatolijus Čupkovas, Saulius Patkauskas, Algirdas Linkevičius, Alvydas Šidlauskas, Jonas Jurkšaitis, Liudas Žukaitis.
Baigęs žaidėjo karjerą – į „Žalgirio” strategų štabą: 1984–1989 m. – vyriausiojo trenerio Vlado Garasto asistentas, 1989–1990 m., 1992–1993 m. – vyriausiasis treneris. Per tą laikotarpį žalgiriečiai iškovojo istorinių pergalių ir tuometės SSRS, ir Europos bei pasaulio krepšinio arenose, o iškiliausių žaidėjų gretose – Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Algirdas Brazys, Gintaras Krapikas, Saulius Štombergas.
1996-aisiais H.Giedraičio vadovaujama Lietuvos dvidešimtmečių vaikinų krepšinio rinktinė tapo Europos čempione.
Tąsyk aukso medalius iškovoję Šarūnas Jasikevičius, Tomas Masiulis, Mindaugas Timinskas, Kęstutis Šeštokas, Nerijus Karlikanovas, Kęstutis Marčiulionis, Dainius Adomaitis, Andrius Jurkūnas, Virginijus Praškevičius irgi yra vilkėję „Žalgirio” marškinėlius, o Š.Jasikevičius ir T.Masiulis šiuo metu – Kauno komandos treneriai.
„Neabejojau, kad ne vienas šios kartos žaidėjas ateityje daug pasieks didžiajame krepšinyje. Džiugu, kad neklydau, – sakė H.Giedraitis. – Tebesidomiu, kaip dabar sekasi tos mūsų auksinės komandos vyrams.
Pražangos nepamiršo
„Š.Jasikevičius sumaniai tvarko „Žalgirio” žaidimą. Jis moka išreikalauti, kad ir drastiškais būdais, iš krepšininkų tai, ką jie moka geriausiai, – svarstė buvęs Kauno komandos treneris. – Prisiminkime, kokie buvo atsiliepimai apie Vasiliję Micičių, Brandoną Daviesą ar kitus, kai jie debiutavo „Žalgiryje”, ir kaip dabar jie vertinami? Ne vienas legionierius, perėjęs per Šarūno rankas, atsiskleidė ir pakėlė savo kainą.” Krepšinis man buvo ir tebėra neatsiejama gyvenimo dalis – be jo neįsivaizduoju savo kasdienybės.
Paklaustas nuomonės apie emocingą Š.Jasikevičiaus charakterį, H.Giedraitis atsakė nesistebįs, kad žalgiriečių strategas vis sulaukia teisėjų nemalonės – techninių pražangų.
„Jis, dar būdamas jaunas žaidėjas, aikštėje išsiskyrė sveiku sportiniu įžūlumu, atkaklumu, karštai gindavo savo argumentus. Tačiau tai nesutrukdė pasiekti aukščiausią lygį”, – reziumavo pašnekovas.
H.Giedraitis prisiminė, kad per visą savo žaidėjo ir trenerio karjerą jis tik kartą buvo nubaustas technine pražanga.
„Rungtyniavome Estijoje. Teisėjas parodė, esą aš užmyniau aikštės ribas žyminčią liniją, nors iš tikrųjų to nepadariau. Galbūt per daug rūsčiai nusiteikęs ir kategoriškai pamėginau įrodyti, kad arbitras neteisus, tad jis mane nubaudė”, – kalbėjo ilgametis „Žalgirio” kapitonas.
Kaip pavykdavo susitvardyti kitais ginčytinais atvejais, kurių buvo daugybė?
„Nusisukdavau į šalį, sukandęs dantis nusikeikdavau be žodžių, ir tiek”, – nusijuokė H.Giedraitis.
Ant sirgalių rankų
„Henrikas labai gerai mokėdavo organizuoti komandos žaidimą, sutelkti ją staigiam puolimui. Žaidžiant krepšinį tai labai svarbu – greitos kontratakos sutrikdo varžovą, jis nespėja tinkamai apsiginti. Fiziškai tvirtas ir vikrus H.Giedraitis žaibiškais kamuolio perdavimais ir kieta gynyba ne vienai priešininko komandai sukeldavo paniką. Svarbiausia, kad Henrikas aikštėje labai analitiškai mąstė, be to, išsiskyrė virtuoziška technika”, – savo knygoje rašė legendinis „Žalgirio” treneris Vytautas Bimba.
„Ir aš galėčiau daug ką papasakoti, neplonas tomelis susidarytų”, – sakė H.Giedraitis, sklaidydamas aplankus su unikaliomis varžybų ir kitų krepšinio įvykių nuotraukomis, laikraščių ir žurnalų iškarpomis, asmeniniais užrašais.
Kas žadina maloniausius prisiminimus?
„Rungtynės, po kurių sirgaliai mus nešiojo ant rankų. Tai ir 1961-ųjų pergalė 82:79 prieš Europos klubų čempionų turnyruose karaliavusią Rygos ASK su Janiu Krūminiu ir Maigoniu Valdmaniu, ir 1968-ųjų „Žalgirio” pergalė 90:85 Kauno sporto halėje prieš pasaulio čempionę SSRS rinktinę, kai R.Venzbergas pelnė 24 taškus, o G.Budnikas surinko 23, – vardijo pašnekovas. – Brangūs ir 1971-aisiais iškovoti SSRS čempionato medaliai, o gerokai vėliau – tarpkontinentinė Williamo Joneso taurė.
” H.Giedraičio nuomone, derėtų nušluostyti laiko dulkes ir nuo 1989-ųjų bei 1990-ųjų Europos taurių laimėtojų taurės turnyrų, kai „Žalgiris” pateko į stipriausiųjų ketvertus.
„1990-aisiais pusfinalyje, žaidę ne stipriausios sudėties, pasidalijome po pergalę su Madrido „Real” – 89:77 ir 80:93. Pritrūko vos dviejų taškų, kad būtume finale”, – kalbėjo jubiliatas.
Savo nuomonės neperša
Beveik prieš aštuonerius metus H.Giedraitis baigė trenerio karjerą.
Jo su kolegomis vadovaujama Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų komanda yra iškovojusi visų spalvų Lietuvos studentų krepšinio lygos (LSKL) medalius.
„Esu labai reiklus, mėgstu tvarką, drausmę, tačiau su jaunimu didelių problemų nekildavo”, – šyptelėjo legendinis žalgirietis.
Į šiuo metu itin populiarias krepšinio ekspertų diskusijas ir komentatorių batalijas H.Giedraitis nesiveržia: „Turėčiau ką pasakyti, bet ir be manęs žinovų – pakankamai.”
Vizitinė kortelė
Henrikas Giedraitis. Gimė 1940 m. vasario 22 d. Kaune, buvęs krepšininkas, treneris, dėstytojas. Šeima: žmona Irena, sūnūs Deividas, Marius ir Andrius, anūkai Karolina, Ieva ir Andrius.
Žaidėjas, trofėjai: SSRS jaunių čempionas (1958 m.); SSRS studentų vicečempionas; Lietuvos čempionas (1958, 1963, 1966, 1967 m.); geriausias Lietuvos čempionato gynėjas; kandidatas į SSRS olimpinę rinktinę (1964 m.); SSRS čempionato bronzos medalis (1971 m.); 1959–1963 m. žaidė LVKKI, 1957–1972 m. – Kauno „Žalgirio”, 1972–1975 m. – Kauno „Politechnikos” krepšinio komandose, 1959–1971 m. – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje (56 rungtynės, 330 taškų).
Treneris, trofėjai: Kauno „Žalgirio” treneris-asistentas (1984–1989 m.) ir vyriausiasis treneris (1989–1990 ir 1992–1993 m.); Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris-asistentas (1990–1995 m.); Lietuvos jaunimo (iki 22 metų) krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris (1994–1997 m.); Plungės „Olimpo”, Kauno „Laveros” komandų treneris; Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų komandos treneris; SSRS čempionato aukso (1985, 1986, 1987 m.), sidabro (1984 m.) medaliai; tarpkontinentinė W.Joneso taurė (1986 m.); Europos taurės varžybų 2-oji vieta (1985 m); Europos čempionų taurės turnyro 2-oji vieta (1986 m.); Europos vyrų krepšinio čempionato sidabro medalis (1995 m.); Europos jaunimo (iki 20 metų) čempionato aukso medalis (1996 m.); Baltijos jūros šalių žaidynių aukso medalis (1997 m.).
Apdovanojimai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas ir medalis, Sporto garbės Komandoro kryžius, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) olimpinė žvaigždė, Kauno miesto Santakos garbės II laipsnio ženklas.