Nr. 23 straipsnis pavadinimu „Auksinis pokario penketukas“ .

Leonas Baltrūnas, žaidęs Lietuvos krepšinio rinktinėje 1937 ir 1939 m., 1944-ųjų vasarą surengė dešimties Lietuvos miestų krepšinio turnyrą („Dešimtuko“ turnyras). Jame karjerą pradėjo Stepas Butautas, Vincas Sercevičius, Justinas Lagunavičius, Vytautas Kulikauskas ir Kazys Petkevičius.

 

 

Universalusis S.Butautas

Auksiniu penketuku vadinti S.Butautas, V.Sercevičius, J.Lagunavičius, V.Kulakauskas ir K. Petkevičius traukė aplinkinių dėmesį. Studijuojantys Kaune, Kūno kultūros institute (KKI), jaunuoliai 1946 m. buvo pakviesti į anuomet pajėgiausią Lietuvoje KKI krepšinio komandą.

Netrukus šie krepšininkai įsitvirtino startiniame penketuke ir buvo pakviesti į „Žalgirio“ komandą, Lietuvos ir SSRS rinktines, tapo olimpinių žaidinių ir Europos čempionatų prizininkais, SSRS krepšinio pirmenybių laimėtojais. Juos siejo krepšinis ir tvirta bičiulystė.

S.Butautas krepšiniu susidomėjo Vilijampolės Veršvų mokykloje po to, kai visoje Lietuvoje po antro laimėto Europos krepšinio čempionato 1939 m. pridygo krepšinio stovų.

Būsima krepšinio garsenybė krepšinio aikštelėje žavėjo žiūrovus judrumu ir staigiomis varžovų krepšio atakomis, stadione – šuoliais į aukštį ir į tolį, greičiu bėgimo takeliuose. Jaunasis krepšininkas puikiai žaidė futbolą, lauko ir stalo tenisą.

Stebino draugus treniruotėse

„Stepas artimai draugavo su Algirdu Šociku. Kai šie du Lietuvos apolonai eidavo Kauno Laisvės alėja, žmonės negalėjo atitraukti nuo jų akių. Šių vyrų ir jų šeimų draugystė tęsėsi visą gyvenimą“, – pastebėjo sporto istorijos tyrinėtojas Skirmantas Karalevičius.

S.Butauto treniruotės savo intensyvumu ir trukme stebino komandos draugus, kurių dauguma negalėjo išlaikyti tokių krūvių.

Talentingas S.Butauto žaidimas ypač atsiskleidė 1951 m. Kauno „Žalgiryje“, kai komanda nugalėjo SSRS vyrų krepšinio čempionate. Tais pačiais metais Paryžiuje vykusiame VII Europos vyrų krepšinio čempionate S.Butautas, būdamas SSRS rinktinės sudėtyje, tapo rezultatyviausiu čempionato žaidėju, pelniusiu 127 taškus.

Sukūrė stebuklą Kuboje

Beveik dešimtmetį (1956–1967 m.) S.Butautas treniravo KPI moterų krepšinio komandą ir beveik tuo pačiu metu – Lietuvos moterų rinktinę, kuri net tris kartus tapo SSRS čempionato bronzos medalių laimėtoja.

Porą metų S.Butautas vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai, o 1967–1968 m. ir 1970 m. dirbo su šeima Kuboje šios šalies vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneriu. Jo vadovaujama Kubos rinktinė Miuncheno olimpiadoje nusileido tik SSRS ir JAV krepšininkams. Tai buvo tikras stebuklas, sukurtas lietuvio rankomis.

S.Butauto nuopelnai krepšiniui iš tiesų įspūdingi. Jis nesiskyrė su šiuo žaidimu iki pat sunkios savo ligos.

„Kur Butautas, ten krepšinis, o kur krepšinis, ten Butautas“, – sakydavo jo žmona Onutė, žinoma praeityje krepšininkė, kuri su Stepu užaugino dukrą Vidą ir sūnų Ramūną, mums žinomą krepšinio trenerį. S.Butautas mirė 2001 m.

Metimo kabliu meistras

Vincas Sercevičius – neprilygstamas pokario vidurio puolėjas ir metimo kabliu meistras. Šį metimą jis buvo vienodai gerai išmokęs ir dešine, ir kaire ranka.

Tuo metu mūsų jaunuolius vokiečiai gaudė ir vežė darbams į Vokietiją. 1943 m. per vienas tokių gaudynių Kaune V.Sercevičius paspruko nuo penkis kartus į jį šovusio nacių karininko. Tačiau to jam nepavyko pakartoti 1945 m. – talentingas krepšininkas buvo rusų išvežtas Į Vorkutos šachtas.

Grįžęs iš Sibiro, jis daugiau kaip ketverius metus buvo kandidatas į SSRS rinktinę, tačiau į rinktinę taip ir nepateko – žaidėjo su tokia biografija tada nebuvo galima vežti į užsienį.

O štai Lietuvoje jis buvo vadinamas antruoju Lubinu, nors ir nebuvo toks aukštas centro puolėjas.

„Kiek vėliau S.Butautas su V.Sercevičiumi metimo kabliu paslapčių mokė kitus mūsų krepšininkus, o Arvydo Sabonio karjeros pradžioje Serdca (taip kolegos vadino V.Sercevičių) buvo prasitaręs, kad galėtų pamokyti būsimą krepšinio žvaigždę metimo kabliu, tačiau pats iniciatyvos taip ir neparodė“, – pasakojo S.Karalevičius.

Neužmirštamas Serdca

Serdcos metimai kabliu buvo tokie įspūdingi, kad maskviečių minios plūsdavo į krepšinio aikšteles jų pamatyti.

Po Kauno žalgiriečių pergalės 1951 m. SSRS krepšinio čempionate, buvęs Vorkutos tremtinys visgi buvo paskirtas KKI Žaidimų katedros vedėju ir pelnė krepšinio filosofo pravardę. Gaila, kad dėl to meto politikos tremtinių atžvilgiu šio žaidėjo negalėjo pamatyti Europa – kelias į užsienį jam buvo užkirstas.

„Žalgirio“ komandą, su kuria V.Sercevičius du kartus tapo SSRS čempionu, jis, kaip treneris, paliko 1956 m. V.Sercevičius mirė 2003 m.

Justinas – komandos siela

Justinas Lagunavičius po lietuvių pergalės 1939 m. Europso vyrų krepšinio čempionate savadarbėje knygelėje įrašė visų susitikimų rezultatus, viršelyje nupiešė trispalvę ir Kauno 4-ojoje gimnazijoje drauge su kitu būsimu auksinio penketuko žaidėju Vytautu Kulakausku pasuko krepšinio link.

Vaikinukai žaidė K.Dineikos sukurtoje LGSF sporto organizacijoje. Būdamas talentingas gynėjas, garsėjantis inteligentišku žaidimu, J.Lagunavičius beveik 10 metų (1945–1954) žaidė Lietuvos rinktinėje, 1947 ir 1951 m. tapo SSRS čempionu, 8 metus žaidė SSRS rinktinėje, iškovodamas su S.Butautu Helsinkio olimpiados sidabrą, tris kartus tapdamas Europos čempionu.

S.Butautas vadino Justiną komandos siela, o K.Petkevičius tvirtino, kad šis krepšininkas neturi žaidimo paslapčių.

J.Lagunavičius su šeima buvo išsiųstas į Kiniją, kur Šanchajaus aukštojoje mokykloje dėstė krepšinį, o grįžęs į Kauną treniravo įvairias krepšinio komandas, tapo KKI Pedagoginio fakulteto dekanu.

Su žmona užaugino dukras Dainą ir Ramutę. Mirė 1997 m. liepos 14 d.

Vytautas – krepšinio aristokratas

Tarpukario Lietuvos kariūnu buvęs V.Kulakauskas per stebuklą išvengė Sibiro, nepasitraukė su kitais į Vakarus.

Visi auksinio penketuko žaidėjai laikė Vytautą krepšinio virtuozu. Net Maskvos spauda negailėjo pagyrimų mūsų komandai, 1947 m. laimėjusiai Tbilisyje SSRS krepšinio čempionatą. Tais pačiais metais keturi auksinio penketuko vyrai SSRS rinktinės sudėtyje tapo Europos čempionais.

Kaip ir kiti auksinio penketuko žaidėjai, Vytautas baigė KKI ir dirbo fizinio lavinimo katedroje. Tiesa, ne Kaune, o Vilniuje, Inžineriniame statybos institute. Mėgo su žmona Elena vasaroti Palangoje, kurią pasiekdavo savo „Pobieda“. Kula (taip vadino V.Kulakauską) mėgo vaikščioti pajūriu vienas.

Jis niekada neįgyvendino svajonės žaisti už nepriklausomą Lietuvą – lietuviai žaidė SSRS rinktinėje, vilkėdami raudonus marškinėlius ir užsienyje buvo vadinami rusais. Tačiau šis krepšinio aristokratas vis vien suteikė daug džiaugsmo Lietuvos sirgaliams – net ir žaisdamas mums svetimos valstybės krepšinio rinktinėje.

Vytautas ir Elena užaugino du sūnus. V.Kulakauskas mirė 2000 m.

Tolimi Kazio metimai

Su paskutiniuoju auksinio penketuko krepšininku K.Petkevičiumi, 2008 m. atgulusiu Petrašiūnų kapinių panteone, į praeitį išėjo ištisa Lietuvos krepšinio epocha.

Aštuoniolikmetis K.Petkevičius 1944 m. vasarą Telšių „Džiugo“ komandos sudėtyje atvyko į Kauną žaisti istoriniame Lietuvos krepšiniui „Dešimtuko“ turnyre ir įstojo į KKI. Netrukus S.Butautas ir V.Sercevičius pakvietė jį į KKI komandą, o paskui beveik visas penketukas buvo pakviestas ne tik į Lietuvos, bet ir į SSRS rinktinę.

Anot S.Karalevičiaus, K.Petkevičius išsiskyrė taikliais tolimais metimais iš kairiojo krašto, kamuolio valdymo technika, kas pravertė žaidžiant ne tik KKI , „Žalgirio“ komandose, bet ir Lietuvos bei SSRS rinktinėse. Devynerius metus jis žaidė SSRS rinktinėje ir 13 – Lietuvos rinktinėje.

Tęsdamas mokslus Leningrade, ten ir dirbo, žaidė garsioje anuomet „Burevestniko“ komandoje. Grįžęs į Lietuvą, dirbo KKI, treniravo „Žalgirį“, sporto mokyklų krepšininkus.

Su žmona Laimute užaugino dukrą ir sūnų, iki pat mirties palaikė tvirtus ryšius su auksinio penketuko nariais, kurių aistra krepšiniui bėgant metams neblėso, o vienijo penketuką iki gyvenimo pabaigos.

 

str., Virginijos Skučaitės Kauno diena žurnalistė
MENU
DEMO