Lrt žurnalisto Ryčio Kazlausko parengtas straipsnis apie buvusios LKL komandos iš Žemaitijos Plungės „Olimpo” legionierių iš Kanados Joe Vickery. Šis nedidukas krepšininkas tiesiog siautė LKL salėse 1995 m. ir buvo nerealus tritaškininkas. Pasirodo šis vyrukas krepšinį žaidė net iki 50 ties metų.
Trumpam sugrįžkime į laikus, kai nedidelės Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubų salės (šįkart pamirškime žodį „arenos“) būdavo perpildytos nuo kaip silkės statinėje besigrūdančių žiūrovų, o LKL klubų šeimoje ryškiai išsiskyrė tvirtų vyrukų iš Plungės – „Olimpo“ krepšininkų kompanija.
Kalbame apie praėjusio tūkstantmečio dešimtojo dešimtmečio antrąją pusę. Plungė, garsėjusi kovingais savo krašto krepšininkais ir puikiais komandiniais ryšiais, nevengdavo sudėtį pastiprinti ir vienu kitu užsieniečiu. Vienas garsiausių visų laikų „Olimpo“ legionierių – gilų pėdsaką LKL rekordų knygoje palikęs kanadietis Joey Vickery.
1995–1996 m. sezone vos 178 cm ūgio gynėjas LKL čempionato rungtynėse Plungėje į Panevėžio „Lietkabelio“ krepšį susmeigė net 13 tritaškių iš 19, pelnė 54 taškus, atliko 12 rezultatyvių perdavimų, surinko 68 naudingumo balus ir, matyt, nelabai išpūsime situaciją sakydami, kad dar ir paliko visus krepšinio gerbėjus vietinėje krepšinio mekoje atvipusiais iš nuostabos žandikauliais.
Krepšininkas tą įsimintiną 1996 metų kovo 2-ąją pasiekė du iki šiol nepagerintus lygos rekordus – pataikė 13 tolimų metimų ir pakartojo kitų tais laikais lygoje dominavusių – Gintaro Einikio ir amerikiečio Patricko Joneso – naudingumo balų rekordą.
Portalas LRT.lt kviečia prisiminti daugiau nei 20-ies metų senumo istoriją ir sugrįžti į laikus, kuomet varžovai buvo stebinami ir prie Plungės sporto centro besiganančiomis ožkomis.
Nedidukas vyrukas su keistu metimu
„Tokio metimo nebuvo galima rodyti vaikams. Nebent tuos atvejus, kai norėjai pademonstruoti, kaip negalima mesti į krepšį“, – juokėsi Joey Vickery prisiminęs Augenijus Vaškys, buvęs kanadiečio komandos draugas Plungės klube. – Jis galėjo atakuoti griūdamas, krisdamas į šoną, iki galo neištiesdavo rankų, bet labai greitai paleisdavo kamuolį. Atrodė, kad kamuolio išsimesti Joey nepavyks, tačiau praktika rodė priešingus dalykus.“
23-ejų metų A. Vaškiui prireikė, matyt, tik vienos treniruotės su komandos naujoku J. Vickery, kad į atmintį visam gyvenimui įsirėžtų neeilinė kanadiečio metimo technika.
Nors į Lietuvą gynėjas atvyko pradėti legionieriaus karjeros Europoje, tačiau jau buvo gana solidaus amžiaus tokį kelią pradedančiam užsieniečiui – 28-erių.
Prieš pirmąją stotelę Senajame žemyne, kuria tapo Plungės miestas, J. Vickery galėjo pasigirti rungtyniavimu Brandono universitete Kanadoje, atstovavimu kelioms komandoms įvairių JAV miestų krepšinio lygose bei neeiliniu karjeros faktu – žaidimu 1994 metų pasaulio čempionate su Kanados rinktine. Nacionalinėje rinktinėje gynėjas jau buvo spėjęs sužaisti su tuomet mažai kam žinomu 20-mečiu įžaidėju Steve`u Nashu, kuris kiek vėliau, 2005 ir 2006 metais, tapo naudingiausiu NBA lygos krepšininku.
Dar iki atvykimo į Plungę J. Vickery tritaškius svaidė lyg tokiam tikslui sukonstruotas robotas. Viename iš draugiškų turnyrų prieš minėtą pasaulio čempionatą kanadietis pataikė net 17 tolimų metimų iš 20.
Tritaškiai buvo vizitinė gynėjo žaidimo kortelė. Bendraudamas su portalu LRT.lt, krepšininkas prisiminė, kokias asmenines treniruotes rengdavo, bandydamas įvaldyti tolimų metimų techniką.
„Įsivaizduodavau skirtingus rungtynių scenarijus. Imituodavau situacijas treniruočių metu, susikurdavau sunkias progas metimams. Atlikdavau metimus iš skirtingų pozicijų. Tiesiog jausdavausi smagiai darydamas tokius pratimus. Naudodavausi savo vaizduote, kad galėčiau kuo geriau išnaudoti savo galimybę atakuoti iš toli ir rungtynių metu. Aišku, viską dariau taip, kad nesupykdyčiau trenerio“, – kalbėjo kanadietis.
Netrukus Plungės ekipos naujokas atvyko į menkai pažįstamą šalį, kuri vos prieš penkerius metus buvo spėjusi išsivaduoti iš sovietinio jungo. Daugiau apie Lietuvą prieš prisijungdamas prie „Olimpo“ J. Vickery informacijos gavo iš kitų kanadiečių krepšininkų, turėjusių lietuviškų šaknų.
„Prieš keliaudamas į Lietuvą paskambinau savo bičiuliui, lietuvių kilmės kanadiečiui Johnui Karpiui, kuris žaidė Lietuvoje dar Sovietų Sąjungos laikais. Paklausiau, koks gyvenimas šioje šalyje. Be to, apie Lietuvą kalbėjausi ir su Leo Rautiniu (NBA žaidęs lietuvių kilmės kanadietis – LRT.lt), – portalui LRT.lt pasakojo J. Vickery. – Kaip bebūtų, J. Karpis sakė, kad Lietuvoje buvo viskas puiku, kuomet jis čia žaidė krepšinį. Tiesa, anot jo, situacija tapo dar geresnė, kuomet Lietuva išsivadavo iš sovietinės okupacijos. Tai nutiko gal treji metai po to, kai J. Karpis paliko Lietuvą.“
„Olimpe“ J. Vickery sutiko beveik vien iš plungiškių suburtą komandą, kuriai vadovavo Rimantas Endrijaitis – prieš tai Vilniaus „Statybai“ ne vienerius metus vadovavęs specialistas, į Plungę atvykęs pabandyti vėl kiek išjudinti savo trenerio karjerą.
„Jis turėjo auksinę rankelę, – savo buvusį auklėtinį iš Kanados prisiminė R. Endrijaitis. – Pamenu, žaidėme su Klaipėdos „Neptūnu“. Kadangi uostamiesčio komandoje žaidė vidurio puolėjas Eurelijus Žukauskas, vėliau žaidęs ir Kauno „Žalgiryje“, varžovai sugalvojo prieš mus sustatyti aikštės gynybą. Iškart tuo naudodavomės, o J. Vickery „prikaldavo“ varžovams tritaškių. Aikštės gynyba iškart buvo tragedija oponentams.“
Šiltai pirmuosius žingsnius Plungėje prisiminė ir pirmasis LKL legionierius iš Kanados. Nors 1995-ųjų Lietuva negalėjo pasigirti tokia gyvenimo pažanga kaip Kanada, J. Vickery gyvenimą ir krepšinį Nepriklausomybę neseniai atgavusioje Lietuvoje prisimena šiltai.
„Kai atvykau į Lietuvą, žmonės su manimi elgėsi labai maloniai. Man svarbiausia buvo žaisti krepšinį. Tą galiu daryti bet kuriame pasaulio kampelyje. Lengvai prisitaikiau prie vietinių, nes mėgau krepšinį. Be to, patekau į labai talentingą Plungės komandą. Kai pamačiau, su kokiais komandos draugais žaisiu, buvau labai laimingas. Jie net patys nežinojo, kokio aukšto lygio žaidėjai jie buvo“, – pasakojo krepšininkas.
Įspūdinga pergalė sezono pradžioje ir tritaškių rekordas
Tik atvykęs į Plungę J. Vickery sulaukė ypač rimto rungtynių krikšto Europoje. „Olimpo“ krepšininkai dalyvavo Europos taurės turnyro atrankos varžybose, kur dvejų rungtynių serijoje turėjo grumtis su Maskvos „Dinamo“ klubu, kuriame rungtyniavo ir pirmasis NBA žaidęs rusas – Sergejus Bazarevičius, trumpai 1994 metais rungtyniavęs Atlantos „Hawks“ klube.
Galbūt šio teksto skaitytojui yra sunku suprasti, koks Galijotas teko Plungės dovydams, tačiau panašiai varžovų pajėgumo kalibro nesuprato ir „Olimpo“ naujokas. Netrukus komandos draugų jis buvo informuotas apie tai, kad „Dinamo“ turėtų gerokai iškaršti kailį plungiškiams.
„Žmonės prognozavo, kad gausime į kaulus 60-ies taškų skirtumu, – juokėsi J. Vickery. – Negalėjau tuo patikėti. Žmonės netgi statė pinigus, kokiu skirtumu pralaimėsime ir populiariausias spėjimas buvo 40 taškų skirtumas.
Vėlgi, iki kelionės į Lietuvą ne ką išmaniau apie Europos lygas ir klubus. Net nežinojau, į kokią Europos lygą per atrankos varžybas bandėme patekti. Žinojau tik tiek, kad mūsų laukia krepšinio rungtynės, kurias turėjome pralaimėti 60 taškų.“
Prieš rungtynes netruko ir kuriozinių, dabar neįtikėtinai skambančių ir komiškų situacijų. „Olimpo“ vairininkas R. Endrijaitis sugalvojo, kad ypač pajėgaus rusų klubo žaidėjų budrumą prieš rungtynes gali išblaškyti ir vietinės Plungės ožkos.
„Mūsų salė buvo labai kukli. Vieno iš diedukų, kuris netoliese ganė ožkytę, paprašiau, kad ją privestų arčiau salės lauko durų, kad tai padarytų įspūdį varžovams bei parodytų, jog mes mylime gamtą (šypsosi – LRT.lt)“, – tvirtino R. Endrijaitis.
Vietinės gyvūnijos ir beprotiškai susigrūdusių sirgalių palaikoma „Olimpo“ komanda tąkart davė į kaulus galingajam „Dinamo“ klubui – 81:77. Sezoną Europoje J. Vickery pradėjo pergale.
„Buvo smagu žaisti prieš varžovus, kurių gretose buvo ir S. Bazarevičius bei dar keli Rusijos rinktinės žaidėjai. Smagiausia dalis – iškovota pergalė namų arenoje. Tai vienas geriausių mano karjeros atsiminimų“, – portalui LRT.lt kalbėjo J. Vickery.
Nors atsakomosiose rungtynėse Maskvoje „Olimpo“ komandai išlaikyti nedidelio 4 taškų pranašumo nepavyko, liūdėti nebuvo kada – netrukus startavo ir LKL čempionatas.
Vickery jau antrose sezono rungtynėse realizavo 7 tritaškius iš 13, pelnė 27 taškus, o „Olimpas“, pagirtinai kovojęs su vienais lygos lyderių – Kauno „Atletu“, nusileido rezultatu 76:85.
Plungės krepšininkai netrukus įsirašė vieną skambiausių sezono pergalių. 1995 m. spalio 28 dieną Kaune – 94:90 – buvo patiestas Kauno „Žalgiris“, o kanadietis prie pergalės prisidėjo 26 taškais.
Visą sezoną „Olimpo“ lyderis demonstravo žvėrišką statistiką – įmesdavo po 21,7 taško, atlikdavo po 4 rezultatyvius perdavimus, perimdavo net po 3,2 kamuolio bei pateko į neoficialų „50–40–90“ klubą – dvitaškius metė 58,5 proc., tritaškius – 46 proc., o baudų metimus – 91 proc. tikslumu.
Visgi viso sezono statistika neskamba taip įspūdingai, kaip 1996 metų kovo 2 dieną J. Vickery surengtas individualus puolimo šou rungtynėse Plungėje tarp „Olimpo“ ir Panevėžio „Lietkabelio“, kuriose kanadietis užfiksavo lygos pataikytų tritaškių rekordą.
Pasirodo, 13 pataikytų tritaškių ir 54 taškų benefisas rezultatu 134:82 laimėtose rungtynėse padėjo ne tik naujais įrašais papildyti LKL rekordų knygą, bet ir į J. Vickery pusę pakreipti rezultatyviausio LKL reguliariojo sezono krepšininko lenktynes.
Kanadietis ilgą sezono dalį varžėsi su „Šilutės“ amerikiečiu Davidu Edwardsu, kuris dar vasario mėnesį, sužaidęs 28 rungtynes, paliko Lietuvą bei išvyko į JAV. Krepšininkas LKL čempionate įmesdavo po 23,2 taško ir buvo nepralenkiamas pagal rezultatyvumą.
Po įspūdingų rungtynių ir netrukus pasibaigusio reguliariojo sezono kanadietis perėmė rezultatyviausio čempionato reguliariojo sezono žaidėjo titulą su nežymiai didesniu taškų vidurkiu – 23,4.
„Taip jau išėjo, kad rungtynės padėjo nuspręsti, kas bus rezultatyviausias lygos žaidėjas. Žinoma, į rungtynes keliavau kaip į bet kurias kitas sezono rungtynes. Turėjau išsiugdęs tokią nuojautą, kad galėjau nuspėti, jog susitikime pelnysiu 50 ar daugiau taškų, spręsdamas pagal tai, kaip tądien judėdavo kamuolys.
Taip jau nutiko, kad tose rungtynėse kamuolys dažnai atsidurdavo mano rankose. Nusprendžiau, kad verčiau mesiu į krepšį, nei dirbsiu dėl papildomo perdavimo. Kai pajunti, kad dvikovos metu ranka tapo „karšta“, reikia nesustoti ir toliau tikrinti, kokia karšta ji gali būti. Paleidau vieną, kitą metimą ir supratau, kad reikalai juda mano linkme. Turėjau teisę toliau atakuoti, nes metimai krito. Kai pataikai 13 metimų iš 19, tikrai užsitarnauji galimybę mesti į krepšį.
Pamenu, kad Davidas Edwardsas buvo rezultatyviausias lygos žaidėjas, bet pasirodęs aš tapau rezultatyviausias lygoje. Aplenkiau jį. Po rungtynių jis man paskambino ir mes linksmai pasišnekučiavome. Man atrodo, kad jis anksčiau laiko iškeliavo namo, bet jis man paskambino iš Teksaso ir mes šiek tiek pasikalbėjome. Jis negalėjo patikėti, ką padariau“, – kvatojo J. Vickery.
Beveik lygiai po 23 metų, 2018 metų kovo 4-ąją, daugiau nei du dešimtmečius gyvavęs „Olimpo“ snaiperio rekordas galėjo būti pagerintas. Visgi „Šiauliams“ atstovavęs amerikietis Nickas Zeisloftas rungtynėse su Utenos „Juventus“ ekipa realizavo 12 tritaškių iš 15 ir buvo tik per vieną tolimą metimą nuo pakartotinio rekordo.
„O brolyti, turėčiau padėkoti varžovų komandos žaidėjams, kad išgelbėjo mano rekordą“, – kalbėjo J. Vickery, išgirdęs kaip arti N. Zeisloftas buvo prie naujo LKL tritaškių rekordo.
Savo, kaip geriausio lygos snaiperio, titulą J. Vickery spėjo „užcementuoti“ ir LKL „Žvaigždžių dienos“ metu surengtame tritaškių konkurse. Visus varžovus nurungęs gynėjas tapo antruoju lygos istorijoje krepšininku, laimėjusiu tokį konkursą.
„Pamenu, kad „Žvaigždžių dienos“ metu vykusiose rungtynėse pasidalinau rungtynių MVP titulą. Atrodo, kad laimėjęs tritaškių konkursą laimėjau skrudintuvę ir, matyt, kažkiek pinigų. Smagu prisiminti tokius dalykus“, – pasakojo krepšininkas.
Nepaisant pagerinto tritaškių rekordo ir sėkmingo kanadiečio asmeninio žaidimo, užkopti į pačią LKL viršūnę kovingai „Olimpo“ komandai nepavyko. Žiūrovus Dainiaus Miliūno dėjimais, J. Vickery tritaškiais ir kitų plungiškių žaidimu džiuginusi ekipa buvo sustabdyta LKL pusfinalyje, kur ją tik po labai atkaklios serijos iki dviejų pergalių sustabdė Kauno „Žalgiris“.
Netikėtas susitikimas Klaipėdoje ir tolimesnės karjeros įdomybės
Iš rungtyniavimo Lietuvoje laikų „Olimpo“ kanadiečio atmintyje išliko ir sirgaliai, kaskart pasitikdavę į rungtynes automobiliu atvažiuojantį krepšininką bei sudarydami žmonių koridorių, bei kiti smagūs nutikimai.
Vienas tokių – kelionė į Klaipėdą. Krepšininkas kartą sumanė nukeliauti iki artimiausio Lietuvos didmiesčio, kad galėtų pasitikrinti savo elektroninį paštą. Nors šiais laikais tokia kelionė kelia juoką, 1995-aisiais interneto prieigos taškų gausa Lietuva tikrai negalėjo pasigirti.
„Iš kažkur sužinojau, kad Klaipėdoje yra galimybė prisijungti prie savo elektroninio pašto. Nukeliavau į vieną iš Klaipėdos mokyklų, kurioje buvo kompiuteris, prijungtas prie interneto ryšio. Įeinu į klasę, kurioje buvo kompiuteris, o ten sėdėjo vienas žmogus. Jis man sako: „Joey!“ Akimirką sutrikau. Pasirodo, tai buvo vyrukas, su kuriuo prieš penkerius metus pažaisdavome krepšinį Brandono universiteto laikais Kanadoje, – šypsojosi J. Vickery.
Negano to, tas vyrukas, kurio vardo jau nebepamenu, užsiminė, kad mokykloje dirba specialistai iš Vinipego – miesto, iš kurio esu kilęs. Susitikau ir su šiais žmonėmis. Jie buvo girdėję apie mane kaip krepšininką. Girdėjau apie jų atžalas, kurie buvo puikūs ledo ritulininkai. Buvo smagu žinoti, kad Lietuvoje galėjau susitikti su kanadiečiais.“
Šiltus prisiminimus atmintyje iš sezono Lietuvoje iki šių dienų išsaugojęs J. Vickery po metų Plungėje pakėlė sparnus į Ispaniją, kur rungtyniavo Huelvos miesto komandoje. Vėliau sekė sezonas Prancūzijoje, netrukus gynėjas grįžo į Ispaniją, žaidė Austrijoje, Švedijoje, kol, galų gale, nuo 2005 m. ilgam įleido šaknis Austrijoje.
Vickery paskutinius 9 karjeros metus praleido Matersburgo „Rocks“ klube, kuriame žaidė net iki 50 metų. Sunku patikėti, tačiau krepšininkas išliko konkurencingame lygyje neįtikėtinai ilgą laiką. Negano to, kanadietis iš aukščiausios lygos krepšinio pasitraukė ne dėl sveikatos priežasčių ar traumos, o dėl klube pasikeitusio trenerio.
„Žaidžiau dar pusę 2017 metų. Mūsų treneris paliko komandą ir mano paskutinės rungtynės buvo prieš lygoje pirmaujančią komandą. Pataikiau metimą likus žaisti 18 sekundžių iki rungtynių pabaigos. Tai buvo labai tolimas tritaškis. Jis mums suteikė pranašumą ir laimėjome rungtynes. Tokios buvo mano paskutinės rungtynės, po kurių tapau vyriausiuoju komandos treneriu, – aiškino J. Vickery. – Tiesiog nebenorėjau žaisti treniruojamas kito trenerio. Pamaniau, kad geriau pats būsiu treneris. Buvau 50-metis, kuomet baigiau savo profesionalo karjerą. Kokia tokio ilgo žaidimo paslaptis? Nežinau, jaučiausi puikiai ir tame sezone, kuomet dar buvau aikštelėje.
Interviu su portalu LRT.lt pabaigoje kanadietis tikino, kad vis dar neatsisako sporto savo gyvenime ir toliau, kaip kažkada prieš 24 metus Plungėje, toliau stebina aplinkinius savo gyvybingumu ir sugebėjimais.
„Šiuo metu žaidžiu trečiajame Austrijos krepšinio divizione. Būčiau pajėgus žaisti antrajame ar net pirmajame, tačiau turiu krepšinį derinti su savo darbotvarke. Žaidžiu ledo ritulį. Neseniai rungtyniavau ir antrajame Austrijos beisbolo divizione. Dirbu ir krepšinio treneriu. Treniruoju ir savo dukrą bei kitas komandas. Bandau taip suderinti savo tvarkaraščius“, – kalbėjo J. Vickery.
str., R. Kazlauskas Lrt 2019.11.18