Dingęs Europos čempionas: Lietuvoje likusi žmona apkabinusi Paleckiui kojas maldavo iš Sibiro parvežti šeimą su dukrele. Pasakojimų ciklo II dalis.

2021/05/04 įkeltas str. II dalis.

Per kiek mažiau nei dvejus metus, praleistus Lietuvoje, lietuvių kilmės amerikietis Mykolas Ruzgys spėjo tapti šalies krepšinio žvaigžde, Europos čempionu ir surado pirmąją gyvenimo meilę – žmoną Danutę. Visgi prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visiškai sujaukė krepšininko ir jo šeimos narių likimus.

Sovietų okupacijos nuo šeimos atskirtas M. Ruzgys ieškojo būdų grįžti pas mylimą žmoną ir dukrelę.

Išlikę laiškai ir dar gyvų liudininkų prisiminimai leidžia pažvelgti į Lietuvoje likusios M. Ruzgio šeimos vargus ir neįtikėtiną grįžimo iš tremties istoriją.

Kol M. Ruzgio žmona Danutė ir dukra Lidija kentė vargus okupuotoje Lietuvoje, jis pats po tarnybos JAV kariuomenėje tapo vienu geidžiamiausių krepšinio specialistų Vakarų Europoje ir treniravo Prancūzijos, Monako ir Ispanijos klubus bei rinktines.

  1. Ruzgio tarnyba JAV kariuomenėje ir įsikūrimas Prancūzijoje

Kaip pasakota pirmoje straipsnių ciklo „Dingęs čempionas“ dalyje, 1940 metų birželio 15-ąją Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvos teritoriją reiškė M. Ruzgio gyvenimo čia pabaigos pradžią.

Tačiau net Lietuvos žemę pradėjus mindyti Raudonosios armijos kareivių batams M. Ruzgys iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad į savo gimtąją Čikagą galės išsivežti nėščią žmoną Danutę Vitartaitę-Ruzgienę. Žinoma, moters išvykimo klausimas iškart atsimušė į okupacinės valdžios sieną.

Danutė Vitartaitė-Ruzgienė (antra iš kairės) / Šeimos archyvo nuotr.

Amerikos piliečiams per Kaune esančią JAV ambasadą buvo apmokamos kelionės iš ką tik okupuotos Lietuvos išlaidos ir sovietai amerikiečiams išvykti netrukdė. D. Vitartaitė-Ruzgienė taip pat mynė valdžios institucijų slenksčius, bet greitai suprato, kad palikti Lietuvos nepavyks. Nepadėjo ir tai, kad pagal JAV įstatymus naujagimė Lidija Ruzgytė galėjo pretenduoti į tėčio pilietybę.

Netekusi vilties išvykti paskui mylimą vyrą, M. Ruzgio žmona su ką tik gimusia dukra ant rankų grįžo į tėvų namus Girelės kaime, Šiaulių rajone. Ten praleido visą karo laikotarpį ir pirmus pokario metus.

1941-aisiais sovietus iš Lietuvos išstūmus vokiečiams, D. Vitartaitė-Ruzgienė naujos okupacinės valdžios paliepimu buvo išsiųsta dirbti į Telšių gimnaziją ir tapo anglų kalbos mokytoja. Čia 22 metų moteris mokė ir būsimo Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus žmoną Almą. Šį gyvenimo faktą D. Vitartaitė-Ruzgienė papasakojo bendraudama jau su laisvos Lietuvos sporto žurnalistais.

Po dvejų mokslo metų Telšiuose talentinga sportininkė buvo perkelta į Šiaulius – ten dirbo vietinėje mergaičių gimnazijoje.

Tuo metu skaudančia širdimi besilaukiančią žmoną Lietuvoje palikęs M. Ruzgys grįžo į JAV. Iš Čikagos Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Genealogijos skyriaus vedėjos Karilės Vaitkutės archyvuose rastų duomenų tampa aišku, kad 1942 m. spalio 31 d. Europos čempionas pradėjo tarnybą JAV kariuomenėje.

Kaip klostėsi M. Ruzgio gyvenimas palikus Lietuvą, daug informacijos neturime, tačiau iš gautų dokumentų pavyko sužinoti, kad krepšininkas iki tarnybos JAV kariuomenėje dirbo draudimo kompanijoje „New York Life Insurance“.

Ruzgys nepamiršo Lietuvoje likusios žmonos – JAV kariuomenės tarnybos kortelėje nurodė, kad yra vedęs, o jo žmona „Dana Anna Ruzgis“.

1939-ųjų Europos čempionas tarnaudamas JAV kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metais buvo paskirtas į 89-ąją pėstininkų diviziją, kuri priklausė 9-ajai armijai, įėjusiai į 21-osios armijų grupės sudėtį.

Amerikiečių kareiviai Belgijoje / AP nuotr.

Ruzgio šeimos suteiktas oficialus dokumentas – garbingo išleidimo iš kariuomenės sertifikatas – nurodo, kad kartu su savo divizija į Europą vyriškis persikėlė 1945 metų sausio 21-ąją.

Kelias savaites su ginklo broliais M. Ruzgys praleido ruošdamasis karo veiksmams. Iš gautų dokumentų aiškėja, kad sportiškas Amerikos lietuvis kariuomenėje dirbo ir fizinio rengimo treneriu.

Ruzgys, kartu su 89-ąja divizija persikėlęs per Reino upę, stūmėsi į Vokietijos gilumą ir pamažu artino nacių režimo kapituliaciją.

Vienas iš įsimintinų M. Ruzgio momentų Antrajame pasauliniame kare – Buchenvaldo koncentracijos stovyklos tinklui priklausiusio padalinio, buvusio Ohrdrufe, išvadavimas 1945-ųjų balandį. Fotografuoti mėgstantis M. Ruzgys fiksavo ir šokiruojančius išvaduotos stovyklos vaizdus. Nuotraukų, deja, gauti nepavyko.

Buchenvaldo koncentracijos stovyklos išvadavimas / AP nuotr.

Istorijos herojus į karo veiksmų sūkurį pateko Vokietijai artėjant prie neišvengiamo pralaimėjimo. Tuo pat metu, kai Vakarų Europoje amerikiečiai stūmėsi Berlyno link, iš rytų ta pačia kryptimi artėjo Sovietų Sąjungos kariuomenė.

Gegužės 8-ąją Vokietija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą, kuris užbaigė karą Europoje. Tiesa, tai nereiškė M. Ruzgio tarnybos JAV kariuomenėje pabaigos.

Iš surinktų dokumentų sužinome, kad aktyviajame kariuomenės sąraše M. Ruzgys liko iki 1946-ųjų vasario 26 dienos. Už metus tarnaujant 89-ojoje divizijoje krepšininkui buvo skirtas medalis „Už gerą elgesį“, taip pat „Pergalės“ medalio apdovanojimas.

Pasibaigus karui, Prancūzijoje likęs M. Ruzgys greitai suprato, kur pakryps jo karjera po tarnybos JAV kariuomenėje. Krepšinį, kovos menus, beisbolą ir karinį parengimą gerai išmanantis 29-erių vyras priėmė Prancūzijos krepšinio federacijos pasiūlymą užimti šalies rinktinės vyriausiojo trenerio kėdę.

Ruzgys prancūzams nukrito lyg iš giedro dangaus. Europos čempionas, puikus treneris ir mokytojas atsirado ten, kur reikėjo iš naujo auginti krepšinį sugriautoje Vakarų Europoje. Nemaža dalis vietos krepšinio entuziastų žuvo kare, buvo suluošinti ar tiesiog negalvojo apie trenerio darbą. Kas nors turėjo padėti prikelti žaidimą, kuris buvo pamirštas.

Tai tapo turtingos, įdomios ir naujų įvykių atnešusios M. Ruzgio gyvenimo istorijos Vakarų Europoje pradžia. Į šį krepšininko gyvenimo etapą mes dar sugrįšime, tačiau dabar metas persikelti į Lietuvą.

  1. Ruzgio žmonos vargai Lietuvoje

2020-ieji, Šiauliai. Pirmoje straipsnių ciklo „Dingęs čempionas“ dalyje trumpai minėjau apie pažintį su guvia senole – Laimute Vitartaite-Poželiene, tačiau nepaaiškinau, koks laimingas atsitiktinumas mane suvedė su tiek daug informacijos turinčia M. Ruzgio žmonos seserimi.

Renkant medžiagą apie M. Ruzgį ir susisiekus su Joniškyje esančio krepšinio muziejaus įkūrėju bei vadovu Leonu Karaliūnu, šis negalėjo patikėti susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

„Čia tikriausiai įsikišo antgamtinės jėgos, nes į mane visai kitu klausimu neseniai kreipėsi M. Ruzgio žmonos sesuo, gyvenanti Šiauliuose“, – kitame laido gale tvirtino L. Karaliūnas.

Grįžkime į dviejų kambarių butą Šiauliuose. 89-erių Laimutė, su šypsena prisiminusi trumpą, bet šviesų Europos čempiono gyvenimo etapą Lietuvoje, per sekundės dalį surimtėja pradėjus pokalbį apie pokario metus.

„Danutė buvo visiškai pametusi galvą dėl Mykolo. Jie dar kurį laiką susirašinėjo, bet prie rusų jų laiškai nutrūko. Užėjus vokiečiams, laiškai būdavo perduodami per kažkokią karo tarnybą, spėju, kad tai buvo Raudonasis Kryžius. Ji kiekvieną kartą net staugdavo iš sielvarto, kai į rankas gaudavo Mykolo laišką“, – prisiminė moteris.

Mykolas Ruzgys Prancūzijoje.

Sovietų valdžia nesnaudė – sekė korespondenciją. Įžvelgę galimybę, sovietų sporto funkcionieriai pabandė lyg masalu pasinaudoti Lietuvoje likusia M. Ruzgio šeima ir prisikviesti jį treniruoti Sovietų Sąjungos krepšinio rinktinės.

Apie tokį kvietimą D. Vitartaitė-Ruzgienė sužinojo jau gerokai vėliau, laiškais susirašinėdama su 1939 m. Europos čempionu Leonu Baltrūnu, kuris gyveno Australijoje. Jis ir papasakojo komandos draugo žmonai apie M. Ruzgio reakciją į sovietų kvietimą.

Šią istoriją portalui LRT.lt perpasakojo L. Vitartaitė-Poželienė.

„Danutė suprato, kad į JAV nepavyks išvykti dėl paties M. Ruzgio, – pasakojo senolė. – Mano sesuo rašė įvairiais adresais, bandydama išvykti į JAV. Tuo pačiu metu sovietų valdžios atstovai sugalvojo parašyti laišką M. Ruzgiui.

Jam buvo pasiūlyta atvažiuoti į Maskvą treniruoti rusų krepšininkų. Buvo pažadėtas butas ir galimybė gyventi su žmona ir dukrele.

Man jau verkdama Danutė pasakojo, kad jai pačiai vėliau L. Baltrūnas minėjo, jog Amerikos lietuvis rusams atšovęs: „Aš į banditų šalį nekeliausiu!“ – teigė M. Ruzgio žmonos sesuo.

Netrukus D. Vitartaitė-Ruzgienė pajuto dar daugiau sunkumų dėl savo ryšių su dirbti sovietams nepanorusiu vyru.

Anot Laimutės, sovietų valdžiai kliuvo Ruzgienės pavardė pase, todėl Danutė buvo spaudžiama išsižadėti amerikiečio sutuoktinio. Priešingu atveju moters galimybės susirasti darbą Vilniuje būtų buvusios minimalios. Reikia nepamiršti, kad Danutė turėjo rūpintis ir klausos po nelaimingo įvykio netekusia mažamete dukra Lidija.

Iš Lietuvos ypatingajame archyve rastų dokumentų matyti tokio sovietų Lietuvos valdžios spaudimo pėdsakų. 1988-aisiais, Sovietų Sąjungos politikos atšilimo metais, D. Vitartaitei-Ruzgienei buvo suteiktas leidimas apsilankyti Australijoje, kur buvo organizuojamos veteranų sporto varžybos. Valstybės saugumo komitetui (KGB) pateiktas kelionės prašymas leidžia suprasti nemažai įdomių detalių.

KGB byloje pažymima, kad „D. Vitartaitės buvęs vyras – Ruzgus Mykolas Mikalovič, 1938–1940 m. gyveno Lietuvoje. 1940 m. išvažiavo į JAV. Pripažintas dingusiu be žinios 1953 m. ir gauta ištuoka.“

Toje pačioje pažymoje teigiama, kad kompromituojamos medžiagos apie D. Vitartaitę surinkta nebuvo.

Danutė Vitartaitė-Ruzgienė / Šeimos archyvo nuotr.

Galiausiai moteris turėjo išsižadėti vyro pavardės. Tiesa, pirmosios meilės liepsna Danutės širdyje niekada neužgeso. Kito vyro iki pat mirties neieškojusi moteris, Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, visuose dokumentuose pasirašinėjo Ruzgienės pavarde.

Po karo D. Vitartaitė kartu su dukra Lidija paliko Šiaulius ir išvyko gyventi į Vilnių. Ten 1948-aisiais daugkartinei lengvosios atletikos varžybų čempionei, prizininkei bei trenerei buvo skirtas butas Didžiosios gatvės name, nukentėjusiame nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metais.

Kurčnebylę Lidiją pirmadienį mama Danutė atvesdavo į kurčiųjų internatą, o iš jo pasiimdavo penktadienį. Tarpukario Lietuvos lengvosios atletikos žvaigždei teko sunkiai verstis.

Pragyvenimui D. Vitartaitė-Ruzgienė pirmaisiais pokario metais užsidirbdavo „Žalgirio“ sporto draugijoje ir Valstybinėje konservatorijoje. Čia fizinio lavinimo mokytoja vedė pamokas būsimam operos solistui Virgilijui Noreikai ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Sunkiai besiverčiančiai moteriai į nugarą nuolat kvėpavo sovietų saugumas.

Apie tai 1997-aisiais pasakojo ir pati D. Vitartaitė-Ruzgienė, bendraudama su „Lietuvos žinių“ žurnalistu Adolfu Aleksejūnu. Skaitant interviu iškart galima suprasti, kiek daug kančių patyrė gražaus gyvenimo paveikslą su M. Ruzgiu piešusi moteris.

„Nenusisekė ir pats gyvenimas. Mykolas išvyko. Likau viena su dukrele ant rankų. Vyras rašė laiškus, kvietė atvykti į Ameriką, tačiau niekas mūsų nė neketino išleisti. Nuolat persekiojo sovietų saugumo tarnybos. Mažoji Lidija netyčia smarkiai susitrenkė galvą. Apkurto ir prarado kalbą. Operuoti nesiryžome. Taip viskas ir liko. Tėvai padėjo auginti dukrą, bet juos ištrėmė, – pasakojo D. Vitartaitė-Ruzgienė. – Ilgai neturėjau padoraus darbo. Sportui, su kuriuo siejau gyvenimą, laiko taip pat nebeliko.

Nutrūko ryšiai su vyru. Nežinau, ką jis veikia, ar tebėra gyvas. Viena ausimi girdėjau, kad per karą buvo JAV kariuomenėje ir kovojo Prancūzijoje, paskui treniravo krepšininkus. Drauge gyvenome vos vienus metus.“

Kad Lidija, būdama 8-erių, kartu su seneliais ir teta Laimute buvo ištremta į Sibirą, sužinojau kalbėdamasis su M. Ruzgio anūku Tomu Preišagalavičiumi.

Šią 1949-ųjų kovą nutikusią istoriją man galėjo plačiai papasakoti tik vienas likęs gyvas žmogus, ištremtas į tolimąjį Irkutsko kraštą kartu su dukterėčia Lidija ir tėvais, – Laimutė.

Tremtis į Sibirą

Paklausta apie savo šeimos ištrėmimą į Sibirą, Laimutė akimirką tyli ir atrodo, kad iš minčių šulinio palengva semia vis dar ryškius ir skaudžius prisiminimus.

1949-ųjų kovas. Šiaulių rajone esančiame Girelės kaime gyvenančius Adomą ir Oną Vitartus bei jų 17-metę dukrą Laimutę per mokyklos atostogas aplanko 8-metė Lidija Ruzgytė.

Lidija Ruzgytė / Šeimos archyvo nuotr.

Tik pradinį mokslą baigusio, tačiau iš prigimties nagingo ir darbštaus ūkininko A. Vitarto šeima džiaugiasi šia viešnage. Vieną vakarą pas Vitartus ateina kaimynas Stasys ir atneša baisią žinią.

„Stasys padėdavo tėvui su darbais ūkyje, šalia tėčio pastatytame malūne. Nežinau, iš kur, bet jis sužinojo, kad mūsų šeima bus ištremta į Sibirą. Žinau, kad jis atėjo pavakare ir liepė pašėrus visus gyvulius eiti nakvoti į jo namus. Mano tėtis nustebo, bet nieko nesuprato“, – pasakojo L. Vitartaitė-Poželienė.

Vitartui buvo sunku suvokti, kodėl jis, būdamas mažažemis ūkininkas, kartu su šeima pateko į tremiamų žmonių sąrašus. Nors kaimynas neįkalbėjo keliauti nakčiai į jo namus, sumanus sodybos šeimininkas išliko budrus.

„Tėtis pasakė motinai: „Žinai, motin, eikime ir išsikaskime pinigus.“ Juos tėtis užsidirbo malūne, – pasakojo L. Vitartaitė-Poželienė. – Kai rusai okupavo Lietuvą, apylinkėse prasidėjo vagystės, todėl tėtis paslėpė pinigus mūsų kieme suverstoje akmenų krūvoje. Jis nusprendė, kad jei mus išveš, su savimi pasiims pinigus. Jeigu išveš vėliau, tėtis nuvažiuos į Šiaulius ir ten nupirks namą. Jis mąstė keliais žingsniais į priekį.

Tėtis turėjo daug pinigų, bet nepamenu, kiek jų buvo. Dalį banknotų buvo užliejęs vanduo, patekęs tarp akmenų. Mūsų minėtą naktį į Sibirą neišvežė. Tremtis laukė trečią dieną.

Per tą laiką tėtis spėjo nukeliauti į Šiaulius. Jis į pagalbą pasikvietė kaimyną Stasį ir buvo pasiryžęs žūtbūt mieste rasti mums naujus namus. Nupirko namą Vytauto gatvėje ir spėjo sutvarkyti dokumentus. Viską įformino savo vardu. Tai įvyko dieną prieš trėmimą.“

Šioje Laimutės pasakojimo vietoje nepaleido viena mintis – ar ryšiai su M. Ruzgiu buvo priežastis, kodėl Vitartų šeima su L. Ruzgyte turėjo būti ištremti į Sibirą?

„Ne. Mus ištrėmė ne dėl Mykolo, – į mano klausimą nedvejodama nė akimirkos atsakė Laimutė. – Mano tėčio sesuo Malvina buvo susituokusi su lygiai tokiu pat iš nepriklausomybės kovų grįžusiu savanoriu kaip mano tėtis. Už tai jis buvo gavęs žemės.

Mes gyvenome prie plento, o tėčio sesers šeima – kitame gale. Tiesa, tas sesers vyras pavarde Bendorius gerdavo. Tais laikais tai buvo labai smerktinas elgesys. Gerti pradėjo ir tėčio sesuo. Abu jie nieko nebeturėjo, nusigyveno.

Tėčio sesers vyras susidėjo su apylinkėse dažnai vaikščiojančiu jaunu stribu Grušecku. Bendorius ir Grušeckas kartu nusprendė, kad mūsų šeima yra partizanų rėmėjai. Buvome visokiais žodžiais apšmeižti. Dar net nebuvome išvežti į Sibirą, o jie pradėjo kraustytis į mūsų sodybą. Mūsų išvežti atvažiavo pačių pirmųjų.“

Taigi, Vitartų šeimos gyvenimo Girelėje pabaigą nulėmė artimų giminaičių pavydas. Praėjus trims dienoms nuo kaimyno Stasio įspėjimo, į Adomo ir Onos Vitartų trobos duris jau beldė stribas Grušeckas, atsivedęs palydą – 30 kareivių, kurie apsupo visą ūkį.

Ruzgys su žmonos seserimi ir uošviene / Šeimos archyvo nuotr.

Greitai paaiškėjo, kad baisiau nei 30 kareivių buvo vienas su sovietais kolaboruojantis stribas. Jam laikinai išvykus į kitų tremiamų apylinkių šeimų namus, likę kareiviai leido Vitartams susikrauti būtiniausius daiktus.

„Kol su kareiviais buvo Grušeckas, buvome susodinti ant vieno kambario grindų. Kareiviai į mus – tėvus, mane ir Lidiją – įrėmė šautuvus. Turėjome sėdėti, kol iš kitų kaimų bus surinkti žmonės.

Kai išvyko Grušeckas, kareiviai liepė mums staigiai stotis ir nešti į kiemą viską, ką galėtume pasiimti į kelionę.

Kai dėl galimo išvežimo mus įspėjo kaimynas Stasys, mama mūsų rūbus sukišo į maišus. Pasiėmėme rūbus, o kareiviai liepė papjauti kiaulę, kad turėtume mėsos. Tiesa, dar prieš kelias savaites buvome paskerdę kiaulę. Tėtis pasiėmė susūdytą kiaulieną.

Turėjome mėsos, o kaimynas Stasys atnešė kepalą duonos. Kareiviai paprašė maišo. Nesupratome, kodėl jo reikia, bet netrukus pamatėme – nuėjo į rūsį ir pririnko mums kelionei bulvių.

Viskas buvo nešama į krūvą kieme. Tuo metu buvome taip išsigandę, kad net nesupratome, ką galime pasiimti. Kai išvyko Grušeckas, mama pasuko prie puodų ir visiems kareiviams išvirė dešros. Jie buvo labai dėkingi ir norėjo mums padėti.

Kareiviai nuėjo į tvartą ir vištoms nukirto galvas. Kokias dvidešimt vištų sudėjo į tuos maišus. Tos vištos mums tapo tikru išganymu. Kelionės metu visi valgėme tas vištas, maitinome ir šeimą, kuri keliavo su mumis“, – kalbėjo Laimutė.

Greitai Adomui ir Onai Vitartams, Laimutei Vitartaitei ir Lidijai Ruzgytei su visa manta teko lipti į sunkvežimį – tremiamieji buvo nuvežti į Šiaulių traukinių stotį. Būtent iš šios vietos prieš 9 metus, išverkęs upelius ašarų, M. Ruzgys pradėjo kelionę į Čikagą. Dabar ši stotis tapo Vitartų šeimos kelionės į Irkutsko sritį, esančią Rusijos gilumoje, pradiniu tašku.

Kelionei dar neprasidėjus Vitartus pribloškė žinia – tremiamų žmonių sąrašuose nėra Lidijos, tad ji, anot sovietų pareigūnų, turinti likti Šiaulių geležinkelio stotyje. Mergaitei vietos gyvuliniame vagone nebuvo numatyta.

Įsivaizduokite, ką tokioje situacijoje reikėjo daryti Lidijos giminaičiams. Susisiekti su Vilniuje dirbančia Danute nebuvo galimybių, o patikėti kurčnebylę mergaitę pašaliniams atrodė pavojinga. M. Ruzgio dukrelę šeima turėjo pasiimti su savimi.

„Mama atsiklaupusi maldavo kariškio, kad jie neatskirtų mūsų nuo Lidijos. Vyras buvo įsiutęs ir liepė mamai keliauti į vagoną. Aplinkiniai žmonės, stovintys nuošaly, pradėjo šaukti, todėl, nenorėdami kelti neramumų, kareiviai galiausiai leido pasiimti Lidiją“, – baisias akimirkas prisiminė Laimutė.

Ruzgio dukra su seneliais ir teta gyvuliniu vagonu keliavo mėnesį. Galutinė stotelė – Alzamajaus miestas Irkutsko srityje, iki šiol vienas regiono medienos pramonės apdirbimo centrų.

Raudonos Armijos kareiviai / AP nuotr.

„Kelionė buvo baisiausias dalykas. Kai sustodavome plyname lauke, kareiviai mus apsupdavo, palikdavo nedidelį plotą ir šaukdavo: „Izlizai!“ („Tuštinkitės!“)

Galite tik įsivaizduoti, kaip aš ir mama turėjome jaustis, kai reikėdavo daryti gamtinius reikalus prieš kareivius. Kentėjome ir stengėmės negerti vandens. Vėliau pripratome, nebekreipdavome dėmesio. Kareiviai mus apsupdavo tankiu puslankiu, todėl apie bėgimą nebuvo jokios kalbos“, – pasakojo Laimutė.

Per Velykas į Alzamajų atvykusi Vitartų šeima su Lidija pateko į didelę vietos geležinkelio stoties aikštelę. Tik po dviejų dienų šeima buvo išvežta į naują gyvenamąją vietą, kurioje pagal sovietų saugumo numatytą planą turėjo praleisti ilgus tremties metus.

„Palaukite, Laimute, šioje istorijoje man neaiškus vienas dalykas, – pertraukiau pašnekovę. – Kaip Danutė sugebėjo sužinoti, kad jūs visi esate ištremti? Kaip tai nutiko?“

Tai, ką išgirdau toliau, skamba lyg scena iš kino filmo scenarijaus. Scenarijaus, kuriame pagrindiniam istorijos herojui padeda laimingas atsitiktinumas.

„Ilgai buvome vagonuose. Išaušus tėtis man liepė surasti popieriaus ir pieštuką. Turėjau parašyti laišką ir važiuojant pro Vilnių jį išmečiau pro vagono langelį. Ant laiško užrašėme Danutės adresą, – istoriją tęsė Laimutė. – Neįtikėtina, bet tą popieriuką rado žmogus. Įsivaizduojate, kokių yra gerų žmonių. Kažkas sugebėjo perduoti laišką Danutei. Laiške parašiau, kad mus veža į Sibirą, kartu su mumis ir Lidija.“

Tai savo seseriai, šeimai grįžus iš Sibiro, papasakojo pati Danutė, tačiau dar iki šio momento ji patyrė vieną siaubingiausių akimirkų, kai nepažįstamas vyras, pasibeldęs į duris, įteikė Laimutės laišką su žinia apie artimųjų tremtį.

Šoko ištikta moteris nieko nelaukdama nuvyko į Girelės kaimą. Pirmiausia ji apsilankė ne tėvų namuose, o Vitartus įskundusios šeimos – Bendorių troboje. Fakto, kad jie kalti dėl šeimos tremties, Danutė tuo metu nežinojo.

„Danutė juos rado senuose namuose. Jie dar nebuvo persikėlę į mūsų trobą. Ji norėjo nukeliauti į namus, bet tėčio sesuo ragino neiti, nes ten neva visus šaudo kareiviai. Taip pasakė specialiai, kad Danutė ten neitų.

Pas juos Danutė pernakvojo ir grįžo į Vilnių. Malvina nieko jai nepasakojo, tiesiog pasakė, kad šeima buvo ištremta. Danutė man pasakojo, kad, sužinojusi apie dukrelės ir šeimos tremtį, darbe nematydavo dienos šviesos. Nuolat verkdavo“, – prisiminimais dalijosi Laimutė.

Grįžusi į Vilnių nuo ašarų ištinusiu veidu Danutė ėmė sukti galvą, į ką galėtų kreiptis dėl savo šeimos. Nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusiai moteriai pagelbėjo jos kaip žinomos sportininkės, aukščiausio lygio lengvaatletės statusas bei pažintys sporto pasaulyje.

Vitartaitė-Ruzgienė kreipėsi į tuometį Sporto komiteto direktorių Ulozą. Vietinis sporto funkcionierius patarė susisiekti su pačiu LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku Justu Paleckiu, kuris pažinojo Danutę.

„Danutė sakė, kad pro ašaras nieko nematė ir jai padėjo Ulozas. Ji gavo audienciją pas J. Paleckį, – šis prašė kabinete kalbėti tyliai. Ulozas laukė už durų.

Justas Paleckis 

Danutė atsiklaupė ant kelių ir, apsikabinusi J. Paleckiui kojas, maldavo iš Irkutsko srities išgelbėti šeimą su dukrele. J. Paleckis paprašė nusiraminti, papasakoti viską, kaip yra, ir pažadėjo sutvarkyti šitą reikalą. Kaip tarė, jis taip ir padarė“, – situaciją piešė Laimutė.

Vitartų šeimai ir L. Ruzgytei pasisekė, kad į tolimąjį Irkutsko kraštą iškeliavo šiltuoju laikotarpiu. Šeimą ir net kitus drauge ištremtus nelaimėlius gelbėjo gausus iš sodybos Girelėje pasiimto maisto kiekis – tai padėjo išsaugoti jėgas, kol Lietuvoje likusi Danutė kurpė jų sugrąžinimo planą.

Net ir gautas oficialus leidimas grįžti iš tremties iškart netapo lengvesnio gyvenimo garantu. Kaip prisimena Laimutė, jos tėtis kiekvieną dieną buvo spaudžiamas likti Irkutsko krašte.

„Mano tėtį dar mėnesį šaukdavo kiekvieną dieną į Alzamajų. Barako viršininkas, tikrinantis visus darbus, buvo rusas. Jis išsiveždavo tėtį ir liepdavo pasirašyti dokumentus, kad šis nenori grįžti į Lietuvą. Buvo daromas didelis spaudimas. Man irgi buvo žadamas atskiras butas Alzamajuje.

Kai apgyvendino barake, buvo visuotinis visų ištremtų šeimų surašymas. Turėjome visi pasakyti, kuo užsiimame gyvenime. Mane vesdavosi kartu, nes mokėjau rusų kalbą, – taip tapau neoficialia vertėja. Man siūlė likti dirbti vertėja ir buhaltere“, – apie sovietų pastangas išlaikyti šeimą Irkutsko srityje pasakojo L. Vitartaitė-Poželienė.

Galiausiai visa šeima, Laimutės teigimu, rugpjūtį grįžo į Vilnių. Tremties faktas išliko ir Lietuvos ypatingajame archyve esančiame Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Įskaitos (tremties) bylų archyviniame fonde. Byloje tvirtinama, kad 1949 metų kovo 25-ąją ištremti keturi asmenys, gavus Danutės Ruzgienės prašymą, tų pačių metų birželio 3-iąją buvo grąžinti į Lietuvos TSR.

Toje pačioje byloje pažymima, kad Adomas Vitartas ir jo šeima buvo „klaidingai ištremti“.

Į Girelės kaimą grįžti negalėję Vitartai turėjo atsarginį planą – apsigyveno name, kurį prieš pat tremtį įsigijo šeimos galva. Kurį laiką Vilniuje po tremties pas seserį apsistojusi Laimutė prisiminė ir jautrų Danutės susitikimą su dukra po mėnesių nesimatymo.

„Lidija iškart pradėjo šauktis mamos. Pamenu, buvo naktis. Abi šaukė apsikabinusios. Jeigu ne Lidija, kažin ar būtume buvę išgelbėti“, – tvirtino Laimutė.

Tuo pačiu metu, kai vyko šeimos grąžinimo į okupuotą Lietuvą drama, M. Ruzgys kūrėsi vardą Vakarų Europoje.

Netikėta pažintis

1950-aisiais Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“ vaizdžiai aprašyta pirmų M. Ruzgio darbo metų Prancūzijoje sėkmė.

„Po karo Paryžiuje apsigyveno demobilizuotas JAV karys ir mums gerai pažįstamas Ruzgys. Kaip žinome, jis šalininkas daug lėtesnio, apgalvoto ir kombinuoto žaidimo.

Pravesdamas visoje eilėje Prancūzijos miestų kursus, skaitydamas paskaitas, išleisdamas apie šį modernųjį krepšinį brošiūras ir net filmuota medžiaga demonstruodamas savo nepaprastą techniką, jis Prancūzijos krepšinį pakėlė į naują lygį“, – tvirtinama specialiojo „Draugo“ korespondento Prancūzijoje V. Koviečio straipsnyje.

Mykolas Ruzgys (pirmas iš dešinės) Vakarų Europoje pokario metu / Šeimos archyvo nuotr,

Ruzgio gyvenimo Vakarų Europoje epizodas ir darbas su krepšiniu turėjo būti viena iš ryškių šios istorijos dalių. Tiesa, krepšinio rinktinių ir įvairių klubų trenerio asmeninio gyvenimo detalių literatūroje ir spaudoje rasti nepavyko.

Kai jau atrodė, kad teks pasitenkinti skurdžiomis straipsnių ar knygų ištraukomis, M. Ruzgio istorija, mane vedusi tiesiu keliu į žurnalistinio tyrimo pabaigą, pasuko 180 laipsnių kampu.

Dar pradėdamas rinkti informaciją apie M. Ruzgį, išsiuntinėjau dešimtis asmeninių žinučių į įvairias Amerikos lietuvių bendruomenių paskyras feisbuke. Kruopščios atrankos nedariau, todėl rašiau praktiškai visiems, kas, mano galva, galėjo padėti. Užklausa buvo paprasta: „Ar ką nors žinote apie Mykolą Ruzgį, tarpukario krepšinio žvaigždę, po karo gyvenusį JAV?“

Didžioji dalis atsakymų niekur nevedė – žmonės nukreipdavo į asmenis, kurie jau anksčiau buvo minėję, kad suteikti informacijos negali.

Vieną dieną feisbuko žinučių juostoje iššoko langas su atsakymu iš vienos Čikagos lietuvių bendruomenių paskyros.

„Siūlome pabandyti patikrinti interneto forumą, kuriame interneto vartotojai ieško giminaičių ir teiraujasi pagalbos. Kažkas kaip tik ieškojo žmogaus panašiu į jūsų ieškomo asmens vardu ir pavarde „Michel Ruzgis“, – žibėjo atsakymas feisbuko žinutės lange.

Paspaudus nuorodą naršyklė greitai atidarė tinklalapį „Little Lithuania“ – nedidelę lietuviškos genealogijos medžio šaknų paieškos platformą, kurioje vartotojai stengiasi padėti vieni kitiems rasti giminaičius.

Mano džiaugsmą dėl galbūt naujo paieškų posūkio prigesino forumo užklausos dėl „Michel Ruzgio“ įrašo data: 2005 metų gegužės 7-oji.

Jeigu kas ir ieškojo Mykolo Ruzgio, tai buvo prieš 15 metų.

Tiesa, iškart supratau, kad buvo ieškoma to paties žmogaus, kurio istorija domina ir mane. Užklausos įraše buvo nurodyta kelių šaltinių patvirtinta M. Ruzgio gimimo data ir net adresas, kuriuo jis kurį laiką gyveno Čikagoje. Be to, nepamirštas faktas apie treniruotas Prancūzijos ir Ispanijos krepšinio rinktines.

Forume perskaitęs visus temos įrašus ir neradęs atsakymo, padariau paskutinį įmanomą žingsnį tikrinant informaciją – į „Google“ paieškos laukelį įvedžiau forume „Michel Ruzgio“ užklausą pradėjusio vartotojo vardą ir pavardę.

Savo nuostabai, kelias minutes pasikapstęs paieškos rezultatuose buvau nukreiptas į virtualią šveicarišką telefonų knygą adresu „local.ch“. Tapo aišku, kad forume vartotojas nurodė savo tikrąją tapatybę.

Širdis ėmė plakti stipriau, kai ties „local.ch“ nurodyta žmogaus pavarde ir vardu pamačiau šveicarišką telefono numerį. Gal pasiseks?

Kitame laido gale angliškai atsiliepė moteris ir iškart nusistebėjo, kodėl jai skambina žurnalistu iš Lietuvos prisistatantis vyras.

„Taip, aš tikrai žinau, kas toks yra Mykolas Ruzgys, tačiau kodėl apie tai klausinėjate? Ir iš kur gavote mano telefono numerį?“ – po mano įžanginės kalbos atšovė pašnekovė.

Įtariai moteriai bene dvi minutes vardijau beveik visus žinomus M. Ruzgio gyvenimo faktus – nuo pergalių Lietuvoje iki kelionės iš Ispanijos į JAV ir mįslingos gyvenimo pabaigos. Palengva nepasitikėjimo barjerai buvo perlipti.

„Niekada negali žinoti, kas skambina. Pamaniau, kad esate telefoninis sukčius, – nusijuokusi paaiškino moteris. – Taip, Mykolo Ruzgio šeima, jam palikus Ispaniją ir grįžus į Ameriką, daugiau apie jį nieko negirdėjo.“

„Jūs turite omeny Lietuvoje likusią šeimą?“ – akimirką nesugebėjau suvesti pasakojimo taškų.

„Ne, Mykolas Ruzgys turėjo šeimą Ispanijoje, – išgirdau žodžius, kurie privertė sustoti vaikštant su prie ausies prispaustu telefonu. – Jis – mano vyro tėvas.“

Trečioje straipsnių ciklo „Dingęs čempionas“ dalyje jūsų laukia M. Ruzgio gyvenimo etapo Vakarų Europoje detalės – ryškios pergalės, nusivylimai ir paslapties apgaubtas pasitraukimas į JAV bei ten sutikti gyvenimo pabaigos šešėliai.

2020/08/20 Lryto publikuotas straipsnis
MENU
DEMO