2021/05/02 įkeltas str.
Amerikos lietuvio Mykolo Ruzgio gyvenimas primena didžiulę dėlionę, kurios detalės išsimėtė po visą pasaulį – nuo Čikagos iki Kauno, nuo Šiaulių iki Paryžiaus, Monako ar Madrido. Buvusiam krepšininkui, Europos čempionui likimas nepagailėjo stiprių smūgių, o jų bangas skaudžiai pajuto ir artimieji. Pirmas portalo LRT.lt ciklo „Dingęs čempionas“ straipsnis – apie vienintelį M. Ruzgio vizitą Lietuvoje, didžiąsias pergales bei šeimą išblaškiusias karo audras.
Dar iki Lietuvos gyventojams kovo mėnesį užsidarant į karantiną apie M. Ruzgį žinojau beveik tiek pat, kiek ir kiti mūsų šalies krepšinio gerbėjai. Kažkur giliai atminties stalčiuose gulėjo faktas, kad žmogus su tokiu vardu ir pavarde tarpukariu žaidė Lietuvos rinktinėje.
Pasidomėti M. Ruzgiu paskatino bičiulio Beno į telefoną atsiųsta žinutė.
„Karantino metu užkliuvau už vieno krepšinio fakto, kuris man sprogdina smegenis: 1939-ųjų Europos čempionato MVP Mykolas Ruzgys yra gyvas ir jam 105 metai!“ – atsiuntęs interneto enciklopedijos „Wikipedia“ straipsnio nuorodą stebėjosi Benas.
Papildoma paieška internete M. Ruzgio mirties datos nenurodė, tačiau patikslino, kad visi 1939 m. Europos čempionai jau palikę mūsų pasaulį. Tiesa, greitai kilo klausimas: kodėl vienintelio M. Ruzgio mirties data nėra aiški, jeigu jis po čempionato paliko Lietuvą ir grįžo į JAV?
Ruzgys pokario metais treniravo Prancūzijos bei Ispanijos vyrų krepšinio rinktines. Kaip tokias pareigas ėjęs asmuo liko užmirštas gyvenimo pabaigoje? Tokie klausimai nedavė ramybės ir skatino kapstytis buvusio krepšininko biografijoje.
Vienas pirmųjų, su kuriuo nusprendžiau susisiekti, – prezidentas Valdas Adamkus. Gyvendamas Čikagoje V. Adamkus aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių organizacijų veikloje ir buvo viena iš vadovaujančių figūrų išeivijos sporto bendruomenėje.
„Mykolas Ruzgys prisimindavo savo gražias dienas Lietuvoje, ypač 1939-ųjų Europos krepšinio pirmenybes. Lietuva jam buvo labai arti širdies, – pasakojo V. Adamkus. – Kaip žmogus Mykolas Ruzgys buvo labai malonus. Bendraudavome ir susitikdavome.“
Užčiuopti visiško siūlo galo – M. Ruzgio mirties datos – per pokalbį su V. Adamkumi nepavyko, tačiau buvęs šalies vadovas prisiminė, kad dalyvavo 1939-ųjų Europos čempiono laidotuvėse, tad mirties faktas buvo patvirtintas.
Ledus išjudinti padėjo ilgametės laidos apie krepšinį „Krepšinio pasaulyje“ kūrėjas ir vedėjas Vidas Mačiulis – davė Kaune gyvenančio sporto statistikos entuziasto Algimanto Bertašiaus kontaktinius duomenis.
Trumpas pokalbis su Algimantu išvedė į teisingą paieškų kelią. Pasirodo, M. Ruzgys per savo trumpą gyvenimo etapą Lietuvoje susirado žmoną Danutę, kuri, jam išvykus, pagimdė dukrą.
Algimantas įvardijo, kad užaugusi M. Ruzgio dukra susilaukė sūnaus, kuris vienu metu žaidė Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Nors pašnekovas tiksliai neprisiminė Europos čempiono anūko pavardės, po kelių paieškos dienų feisbuke jau rašiau asmeninę žinutę buvusiam profesionaliam krepšininkui Tomui Preišagalavičiui.
Preišagalavičius LKL rungtyniavo keturis sezonus – gynė Alytaus, Šilutės bei Marijampolės klubų garbę. Perspektyvaus krepšininko karjerą nutraukė trauma, po kurios tuo metu 24-erių vaikinas nusprendė laimės ieškoti užsienyje.
Dabar 45-erių Tomas gyvena Vilniuje, tačiau apie senelio gyvenimo istoriją daug pasakyti negalėjo.
„Kai buvau 16-os, svečiavausi JAV ir ieškojau senelio kapo Čikagoje, tačiau jo rasti nepavyko, – prisiminė T. Preišagalavičius. – Senelio mirties datos nežinojo nei mano mama Lidija, nei M. Ruzgio žmona – mano senelė Danutė.“
Istorija po pokalbio su T. Preišagalavičiumi ir jo šeimos albume radus nuotraukų bei laiškų tapo dar įdomesnė. Supratau, kad visko greitai išsiaiškinti nepavyks. M. Ruzgio biografijos faktų spragas nusprendžiau užpildyti ieškodamas pagalbos už Atlanto.
- Ruzgys atkeliauja į protėvių žemę
Dalis paslapties šydo nuo ankstyvojo M. Ruzgio gyvenimo etapo nukrito susisiekus su Čikagoje gyvenančia Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Genealogijos skyriaus vedėja Karile Vaitkute.
Iš archyvuose K. Vaitkutės rastos medžiagos tampa aišku, kad Mykolas Paulius Ruzgys (Michael Paul Ruzgis) gimė 1919 m. sausio 15 d. Čikagoje, nors daugelyje kitų lengvai prieinamų šaltinių nurodomi kiti metai – 1915-ieji. Jo tėvai Mykolas ir Ona Ruzgiai į JAV atvyko 19 amžiaus pabaigoje iš Tauragės apskrities ir susilaukė net septynių vaikų.
Vaitkutė buvo pirmoji, kuri man padėjo oficialiais dokumentais patvirtinti M. Ruzgio mirties faktą, apie kurį nieko nežinojo jo giminaičiai. Pagal randamus duomenis, Michael Paul Ruzgis mirė Čikagoje 1986 m. gruodžio 15-ąją. Taip šioje istorijoje buvo atsakyta į vieną svarbiausių klausimų, tačiau dėl to buvusio krepšininko gyvenimo vingiai aiškesni netapo.
Archyvuose K. Vaitkutės rasta informacija ir tarpukario laikraščiuose bei žurnaluose spausdinti pranešimai padėjo nupiešti ankstyvąjį būsimo Europos čempiono gyvenimo etapą.
Į pilnametystę įžengęs M. Ruzgys tikrai turėjo girdėti apie pirmąjį Lietuvos rinktinės triumfą 1937 metais Rygoje vykusiame Europos krepšinio čempionate. Lietuviai prieš Senojo žemyno pirmenybes ne tik nebuvo laikomi favoritais – Latvijos spaudoje buvo pavadinti absoliučiais čempionato autsaideriais.
Visiškų nevykėlių etiketė ne juokais užgavo Lietuvos sporto funkcionierių ambicijas, tad jie nutarė prieš pat čempionatą tiesiogine žodžio prasme atsiplukdyti pastiprinimą iš JAV.
Prie mūsų rinktinės prisidėjo krepšinį Amerikoje puikiai žaidęs ir trenerio talentą turėjęs Feliksas Kriaučiūnas (Phil Krause) ir vėliau rezultatyviausiu čempionato žaidėju tapęs Pranas Talzūnas (Frank Talzunas).
Visus varžovus Latvijos sostinėje įveikę lietuviai tapo antrųjų Europos pirmenybių nugalėtojais. Iki tol tokiomis skambiomis pergalėmis tarptautinėje arenoje pasigirti negalėjusi Lietuva staigiai susirgo krepšinio virusu, o Amerikos lietuvių krepšininkų pagalbos vaisiai neliko nepastebėti.
Jau kitais metais, 1938-aisiais, Kaune nuspręsta surengti masiškiausią tarpukario Lietuvos sporto šventę – Lietuvos tautinę olimpiadą. Į ją, be vietinių atletų, buvo sukviesti lietuvių kilmės sportininkai iš viso pasaulio – Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos, tuo metu dar lenkų okupuoto Vilniaus krašto ir, žinoma, JAV. Iš viso – daugiau nei 2 000 varžybų dalyvių.
Prezidento Antano Smetonos globojamo renginio proga 1938 m. Švedijos–Amerikos linijos laivu „Gripsholm“ iš Niujorko į Lietuvą išplaukė pirmosios Tautinės olimpiados dalyviai. Amerikiečių sportininkų delegaciją sudarė 25 atletai, tarp jų buvo ir M. Ruzgys.
- Ruzgys (stovi antras iš dešinės) su Amerikos lietuvių krepšinio komanda / Lietuvos sporto muziejaus archyvo nuotr.
Pirmieji M. Ruzgio žingsniai tėvų žemėje buvo ypač sėkmingi. Amerikos lietuvių komanda liepos 17–31 dienomis vykusioje olimpiadoje sėkmingai nužygiavo iki finalo, o jame susitiko su Prano Lubino atstovaujama LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) ekipa.
Stebint 6 000 žiūrovų, Kauno valstybiniame stadione M. Ruzgio tempiama Amerikos lietuvių komanda, anot to meto spaudos, gana netikėtai – 27:21 – įveikė LFLS. Vietos publikai būsimas Lietuvos rinktinės žaidėjas prisistatė pelnydamas beveik pusę komandos taškų – 13.
Ruzgys nusprendė ilgiau pasilikti Lietuvoje ir pradėjo mokyti vietinius krepšinio paslapčių. Tais laikais gana aukštas (188 cm ūgio) vyras pasižymėjo ne tik rezultatyviu žaidimu aikštėje, bet ir gebėjimu mokyti.
Amerikos lietuvis tapo vienu iš jaunųjų mokytojų Kaune surengtuose krepšinio kursuose, buvo pakviestas žaisti JSO (Jaunalietuvių sporto organizacijos) komandoje ir treniruoti JSO krepšininkus bei krepšininkes.
Kaune vykusi pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada bei trenerio darbas JSO klube M. Ruzgiui padėjo susipažinti ne tik su Lietuva, bet ir su pirmąja žmona – sportininke Danute Vitartaite.
O dabar pats metas grįžti į mūsų laikus ir nusikelti į Šiaulius, kur gyvena iki šiol ryškiai M. Ruzgį prisimenanti D. Vitartaitės sesuo Laima Vitartaitė-Poželienė.
Pažintis su pirmąja žmona
Susipažinti su L. Vitartaite-Poželiene atsitiktinai padėjo Joniškyje esančio krepšinio muziejaus įkūrėjas Leonas Karaliūnas.
Leonui paskambinau rinkdamas informaciją M. Ruzgio tema, o jis jau kitą dieną pasiūlė atvykti į Joniškį, kur manęs laukė labai įdomi informacija apie dar gyvą krepšininko žmonos seserį. Pabendravęs su krepšinio muziejaus direktoriumi gyvai, jau keliavau iš Joniškio į Šiaulius susitikti su Laima.
Šiauliuose dviejų kambarių bute gyvenanti 89-erių L. Vitartaitė-Poželienė prisiminimus apie seserį bei jos amerikietį vyrą beria, lyg viskas būtų nutikę ne prieš 81 metus, o pernai.
Kilmingos bajoraitės ir paprasto darbininko šeimoje 1919 metais gimusi D. Vitartaitė dar mokykloje pademonstravo įspūdingus sportininkės gebėjimus, o būdama 19-os Lietuvos tautinėje olimpiadoje iškovojo net 8 medalius – 1 aukso, 4 sidabro ir 3 bronzos – daugiausia iš visų varžybų dalyvių.
Mykolo Ruzgio pirmoji žmona Danutė Vitartaitė (antra iš dešinės) taip pat buvo gabi sportininkė.
Dar ir Lietuvos rutulio stūmimo rekordą varžybose pasiekusi atletė kartu su kitais olimpiados laureatais turėjo išskirtinę privilegiją – buvo pakviesta savaitę paatostogauti Užugirio dvare, kuris priklausė A. Smetonai.
„Pats prezidentas buvo dukart atvykęs į dvarą ir klausė, ko sportininkams dar reikėtų. Prie lovų rytais buvo atnešama visko, ko tik dvaro svečiai norėjo. Sportininkams buvo pasakyta: „Gyvenkite kaip rojuje, – sesers pasakotas istorijas prisiminė L. Vitartaitė-Poželienė. – Danutė man pasakojo, kad net bijodavo įkvėpti. Nenorėjo net menkiausios abejonės sukelti, kad kas nors gali negerai būti. Mūsų šeima sunkiai vertėsi, todėl tokia prabanga buvo neeilinė.“
Kaune anglų kalbą studijavusi ir JSO klube krepšinį žaidusi D. Vitartaitė susipažino su Amerikos lietuviu M. Ruzgiu. Tarp jaunuolių įsiliepsnojo meilė ir 1939 m. juodu susituokė Prisikėlimo bažnyčioje, vestuvės buvo atšvęstos paties JAV ambasadoriaus Oweno Josepho Christofferio Noremo namuose bei prašmatniame „Metropolio“ restorane.
„Danutė parvažiavo į Girelę ir pradėjo tėvams sakyti, kad netrukus ištekės. Pamenu, naktį atsikėliau, o prie stalo – verkianti mama ir Danutė. Tėtis sakė, kad Mykolas tavo vyras nebus, nes jis sportininkas, o tai – nieko gero“, – pasakojo D. Vitartaitės-Ruzgienės sesuo.
Girelės kaime, Šiaulių rajone, gyvenę D. Vitartaitės-Ruzgienės tėvai nepritarė vestuvėms su Amerikos lietuviu. Sportininkės tėčiui Adomui Vitartui neįtiko M. Ruzgio profesija.
„Danutė parvažiavo į Girelę ir pradėjo tėvams sakyti, kad netrukus ištekės. Pamenu, naktį atsikėliau, o prie stalo – verkianti mama ir Danutė. Tėtis sakė, kad Mykolas tavo vyras nebus, nes jis sportininkas, o tai – nieko gero“, – pasakojo D. Vitartaitės-Ruzgienės sesuo.
Bet komunikalbus ir malonios išvaizdos M. Ruzgys greitai į savo pusę palenkė ir žmonos tėvus. Kaskart lankydamasis Girelės kaime jis ant pečių nešiodavo jaunąją Laimą ir laužyta, tačiau puikiai suprantama lietuvių kalba 8 metų smulkaus kūno sudėjimo mergaitę juokais vadindavo Kaulukais.
Iš rankų fotoaparato nepaleisdavęs M. Ruzgys pyškindavo viską, ką matydavo: naujus šeimos narius, naminius gyvulius, Kryžių kalną. Iš Čikagos, kurioje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje, atvykęs jaunuolis mėgavosi gyvenimu tėvų gimtinėje ir planavo čia įleisti šaknis.
Šiuo ypač šviesiu amerikiečio gyvenimo laikotarpiu jau ėmė kauptis juodi debesys ir plaukti Lietuvos link. 1939 m. Vakarų Europos šalys, nuolaidžiaudamos agresyviai nacistinės Vokietijos vadovo Adolfo Hitlerio užsienio politikai, pamažu artėjo prie tarpvalstybinio karinio konflikto.
Mūsų šalies politikai, norėdami išvengti kraujo praliejimo, kovo mėnesį po Vokietijos iškelto ultimatumo atidavė Klaipėdos kraštą.
Iki dramatiškai gyvenimą pakeitusių įvykių M. Ruzgys iškovojo ir didžiausią karjeros pergalę – tapo Europos čempionu.
Nusileidęs tik galiūnui Lubinui
Lietuvoje pirmą kartą surengtas Europos krepšinio čempionatas vyko gegužės 21–28 dienomis specialiai pastatytoje Kauno sporto halėje, kurios statybų darbai atsiėjo 400 tūkst. litų.
Ruzgys 1938 metais prisidėjo prie pasiruošimą pirmenybėms pradėjusių rinktinės kandidatų, prasimušė į pagrindinę sudėtį ir buvo vienas svarbiausių komandos žaidėjų. Tai įrodė ir pirmos lietuvių rungtynės su principiniais varžovais latviais.
Gegužės 22 dieną vykusio susitikimo antroje pusėje mūsų šalies krepšininkai pirmavo (27:21), tačiau pasiduoti nenorintys latviai išlygino rezultatą (29:29). Nors varžovai buvo išsiveržę į priekį (33:31), keturi iš eilės M. Ruzgio taškai išlygino rezultatą (35:35).
Paskutinę rungtynių minutę, Latvijos rinktinei tašku pirmaujant, Prano Lubino metimas buvo pergalingas – 37:36 – išplėšė lietuviams pergalę. M. Ruzgys su 12 taškų buvo rezultatyviausias nugalėtojų gretose.
Dvikovoje su Estija, kurią šeimininkai laimėjo 33:14, M. Ruzgys pelnė 3 taškus, rungtynėse su Lenkija (46:18) – 5, su prancūzais (47:18) – 10, su vengrais (79:15) – 8, su suomiais (112:9) – 23, su italais (48:15) – 13.
Čempionate surinkęs 76 taškus, M. Ruzgys buvo penktas pagal rezultatyvumą pirmenybių krepšininkas. Iš Lietuvos rinktinės narių rezultatyviau už jį žaidė tik P. Lubinas (97 tšk.).
Prabėgus daugiau nei 50 metų po triumfo Europos čempionate, vienas iš auksinės komandos žaidėjų Eugenijus Nikolskis taip prisiminė M. Ruzgio žaidimą: „Jis buvo antras pagal svarbą kovotojas komandoje po P. Lubino. Mokėjo gerai susikaupti, buvo sunkiai uždengiamas ir galėjo įmesti į krepšį iš įvairių padėčių.“
Pirmenybes Kaune stebėjęs tuometis FIBA generalinis sekretorius Williamas Jonesas M. Ruzgį išskyrė kaip vieną iš penkių geriausių čempionato žaidėjų.
Įdomu tai, kad dar prieš prasidedant čempionatui Kaune Latvijos rinktinės atstovai iškėlė pasiūlymą uždrausti pirmenybėse dalyvauti aukštesniems nei 190 cm ūgio žaidėjams. Nors toks pasiūlymas nebuvo priimtas, buvo išskirtos dvi komandų grupės – neriboto ir riboto (iki 190 cm) ūgio. Būtent dėl šios priežasties 188 cm ūgio M. Ruzgys, ūgiu šiek tiek nusileidęs aukščiausiam rinktinės žaidėjui P. Lubinui, buvo pripažintas naudingiausiu Europos čempionato krepšininku.
Tokiu titulu iki šių dienų jis dalijasi su dar penkiais lietuviais: Pranu Talzūnu (1937 m.), Modestu Paulausku (1965 m.), Arvydu Saboniu (1985 m.), Šarūnu Marčiulioniu (1995 m.) ir Šarūnu Jasikevičiumi (2003 m.).
M. Ruzgys 1939 m. Europos čempionate atstovavo Lietuvos krepšinio rinktinei.
Nuo ašarų sušlapusi suknelė ir atsisveikinimas su Lietuva
Užverstas Europos čempionato puslapis pradeda tamsųjį M. Ruzgio gyvenimo istorijos skyrių. 1940 m. kovo 9 d. krepšininkas sužaidė paskutines tarpvalstybines rungtynes Lietuva – Estija ir su CJSO klubu tapo paskutinio priešokupacinio Lietuvos krepšinio čempionato laimėtoju.
Dar po 1939 m. rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d. sudarytų sutarčių tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos Rytų Europos šalys buvo padalytos į įtakos zonas. Lietuvos teritorija, iš pradžių paskirta vokiečiams, po papildomų susitartimų buvo perleista sovietams.
Birželio 15 d. Lietuvos sieną kirto tūkstančiai Raudonosios armijos kareivių – jie pažymėjo prasidėjusią ir 50 metų truksiančią mūsų šalies okupaciją.
Iš JAV ambasados Lietuvoje šalyje buvusiems amerikiečiams atkeliavo pranešimai, kad dėl besikeičiančios politinės situacijos reikia kuo skubiau grįžti į gimtinę. Kartu su besilaukiančia D. Vitartaite-Ruzgiene gyvenimą Kaune planavęs M. Ruzgys ne iškart suprato, kad turės palikti ką tik sukurtą šeimą.
Tokią informaciją patvirtina ir D. Vitartaitės-Ruzgienės šeimos archyve rastas laiškas, kuriame jos tėvas A. Vitartas apie 1940 metų įvykius jau gerokai vėliau rašė ūgtelėjusiai krepšininko dukrai Lidijai Ruzgytei.
„Tavo tėvas buvo Amerikos pilietis. Jam iš Kauno atsiuntė vieną telegramą, paskui antrą. Jis nevažiavo. Kai gavo trečią telegramą, tai jis pradėjo verkti ir aš nuvežiau jį į Šiaulių stotį. Jis išvažiavo į Kauną ir paskui, gavęs 300 dolerių, išvažiavo į Ameriką“, – rašoma laiške.
Šį epizodą prisiminė ir portalo LRT.lt kalbinta L. Vitartaitė-Poželienė, kartu su tėčiu lydėjusi M. Ruzgį į Šiaulių traukinių stotį, iš kurios Amerikos lietuvis turėjo pasiekti Kauną.
Nuėjome į geležinkelio į stotį nusipirkti kelionės bilieto, po to užsukome į restoraną. Jis verkė visą laiką. Su tėčiu išgėrė po dvi taureles konjako. Jis verkė pasikūkčiodamas.
„Pamenu, buvo paskutinė diena, kai Mykolas buvo pas mus kaime. Jis ir Danutė ilgai verkė atsisveikindami vienas su kitu. Tėtis pakinkė arklį, ir Mykolas man pasakė: „Kaulukai, važiuojam.“ Danutė jau nebegalėjo kartu keliauti, nes būtų nebepakėlusi atsisveikinimo.
Visą kelionę iki Šiaulių geležinkelio stoties jis verkė. Nuo jo ašarų mano suknelė buvo visa šlapia.
Nuėjome į geležinkelio stotį nusipirkti kelionės bilieto, po to užsukome į restoraną. Jis verkė visą laiką. Su tėčiu išgėrė po dvi taureles konjako. Jis verkė pasikūkčiodamas.
Mykolas labai laukė gimstančio vaiko. Net buvo sugalvojęs, kad, jei gims mergaitė, jos vardas bus Lidija. Jis labai norėjo mergaitės“, – pasakojo M. Ruzgio žmonos sesuo.
Kad M. Ruzgys norėjo likti Lietuvoje, įrodo ir faktas, jog šalies jis nepaliko net ir įžengus svetimos valstybės kariuomenei. Krepšininkas buvo paskutinis iš keturių rinktinės amerikiečių žaidėjų (P. Lubinas, F. Kriaučiūnas ir Juozas Jurgėla), palikusių protėvių žemę.
Imigracijos į JAV archyvo duomenimis, M. Ruzgys rugpjūčio 16 dieną išvyko iš Suomijoje esančio Petsamo uosto į Niujorką. Jį pasiekė rugpjūčio 28-ąją. Europos čempiono dukra Lidija gimė rugpjūčio 30-ąją. Jos M. Ruzgys taip ir neišvydo.
Kaune gimusi Lidija Ruzgytė, būdama vos vienų metų, iškrito iš lopšio, susitrenkė galvą ir visam gyvenimui liko kurčnebylė.
Kaip viename iš išlikusių interviu vėliau pasakojo D. Vitartaitė-Ruzgienė, tuo metu nebuvo ryžtasi daryti operacijos. Kaip sužinosite iš vėlesnių istorijos publikacijų, L. Ruzgytės negalia nepalaužė. Mamos raginama ji pati pasuko sportininkės keliu ir netgi tapo pasaulio kurčiųjų žaidynių čempione.
1940 metų rugpjūčio pabaigoje į JAV grįžęs M. Ruzgys dėjo visas pastangas, kad į JAV persivežtų šeimą.
Kol amerikietis ieškojo būdų, kaip pasimatyti su žmona ir dukrele, sovietų Lietuvoje likusi šeima stengėsi atlaikyti vieną likimo smūgį po kito.
Antroje straipsnių ciklo dalyje „Dingęs čempionas“ bus atskleidžiama krepšininko gyvenimo etapo Vakarų Europoje pradžia bei sovietinėje Lietuvoje vargus kentusios ir neįtikėtinus kalnus kovoje dėl savo šeimos nuvertusios D. Vitartaitės-Ruzgienės istorija.