2021/05/14 įkeltas str
Amerikos lietuvio Mykolo Ruzgio gyvenime kiekviena netektis ir išsiskyrimas paliko širdies žaizdų, kurios laikui bėgant tik gilėjo. Čikagoje užaugęs vyras, šeiminės ir profesinės laimės ieškojęs Lietuvoje ir Vakarų Europoje, likimo smūgių buvo grąžintas į JAV. Ten iškilaus krepšininko ir trenerio gyvenimas užgeso artimiesiems nieko nežinant.
Iki visiems laikams grįždamas į JAV, 1939 metų Europos krepšinio čempionas ir naudingiausias pirmenybių žaidėjas M. Ruzgys nugyveno ryškų, bet paslaptingą gyvenimo etapą Prancūzijoje, Monake ir Ispanijoje.
Lietuvą ir nėščią žmoną priverstinai 1940-aisiais sovietų okupuotoje Lietuvoje palikęs ir į Ameriką grįžęs M. Ruzgys Europoje vėl pasirodė 1945-aisiais – atvyko su 89-ąja divizija – ir po karo liko dirbti Prancūzijoje. Įspūdingą patirtį krepšinio pasaulyje sukaupęs amerikietis iškart gavo pasiūlymą padirbėti vyriausiuoju šalies rinktinės treneriu.
Trečioje, paskutinėje, portalo LRT.lt straipsnių ciklo „Dingęs čempionas“ dalyje atversime M. Ruzgio darbo Vakarų Europoje bei naujos šeimos gyvenimo detalių ir išsiaiškinsime, kodėl jo gyvenimo pabaiga tapo enigma net ir šeimos nariams.
Naujas Europos čempiono istorijos puslapis
„Mykolas Ruzgys Ispanijoje turėjo keturis vaikus?“ – kalbėdamas telefonu su Šveicarijoje gyvenančia Bettina turėjau iš naujo perkratyti viską, ką žinojau apie šios istorijos herojų.
„Taip, po karo jis liko Prancūzijoje ir ten susipažino su prancūze – mano vyro mama. Juodu sukūrė šeimą“, – atsakė moteris.
Antroje straipsnių ciklo dalyje skaitytojams užsiminiau apie moterį, kuri forume „LittleLithuania“ ieškojo bet kokios naudingos informacijos apie „Michel Ruzgis“.
Puikiai angliškai kalbanti Bettina ištekėjo už M. Ruzgio sūnaus Michelio. Pora prieš 15 metų Europos čempiono paieškas buvo perkėlusi net į Čikagą, tačiau kelionė į JAV vaisių nedavė – rasti M. Ruzgio kapo nepavyko, o atkapstyti ryšiai su velionio giminėmis daugiau informacijos apie ieškomą vyrą nesuteikė.
Šveicarijoje gyvenanti M. Ruzgio sūnaus šeima man atsiuntė įvairios medžiagos: nuotraukų, dokumentų, laiškų. Visa tai padėjo geriau suvokti, kaip klostėsi krepšinio trenerio gyvenimas po Antrojo pasaulinio karo.
Vieną dieną nuo Bettinos gautas elektroninis laiškas mane pritrenkė.
„Mano vyras nusprendė parašyti prisiminimus apie savo tėvą. Stengiamės gauti informacijos ir iš Michelio brolių bei seserų, tačiau turite suprasti – ši tema labai jautri“, – rašė moteris.
Po kelių savaičių, su Michelio dukros pagalba išvertus prisiminimus į anglų kalbą, turėjau dar vieną giminaičio liudijimą apie krepšininko ir trenerio gyvenimą Vakarų Europoje. Kartu su moterimi sutarėme dėl vienos svarbios detalės – asmeninė Michelio ir jo giminaičių informacija šioje publikacijoje nebus viešinama.
Aš nebuvau vienintelis, kurį pribloškė žinia, kad M. Ruzgys, Vakarų Europoje gyvenęs iki 1956-ųjų, su žmona prancūze susilaukė keturių vaikų.
Šio fakto nežinojo nei Vilniuje gyvenantis M. Ruzgio anūkas T. Preišagalavičius, nei Šiauliuose įsikūrusi M. Ruzgio žmonos sesuo Laimutė. Susidarė įspūdis, kad M. Ruzgys greitai nukirto ryšius su Ispanijoje palikta šeima. Tiesa, prie šios pasakojimo dalies mes dar grįšime.
T. Preišagalavičius rungtyniavo LKL Marijampolės „Kraitenės” komandoje.
Nuo pabėgėlių stovyklų iki darbo Prancūzijos rinktinėje
Kempteno miestas Vokietijoje po karo tapo vienu Lietuvos dipukų (nuo žodžių junginio „displaced persons“ – karo pabėgėliai) centrų. Laimėto 1939 metų Europos čempionato aidai nenutilo net ir praūžus Antrajam pasauliniam karui, o į Vakarų Europą nuo karo bėgo nemažai pajėgių krepšininkų.
Kamuolį į rankas Bavarijos žemėje paėmė ir buvę M. Ruzgio komandos draugai Lietuvos rinktinėje – Zenonas Puzinauskas ir Leonas Baltrūnas. Būtent Z. Puzinauskas, anot E. Šulaičio knygos „Lietuviškas krepšinis“, buvo atsakingas už Vokietijoje atsidūrusių lietuvių krepšininkų subūrimą į pajėgią komandą.
Ši komanda turėjo pretenduoti į pirmą pokario Europos krepšinio čempionatą, kuris 1946-aisiais buvo surengtas Ženevoje. Taip, perskaitėte teisingai, toli nuo tėvynės atsidūrę lietuviai planavo garsinti okupuotos šalies vardą, gindami 1939-aisiais iškovotą Europos čempionų titulą.
Bavarijos žemės krepšinio pirmenybėse lietuviai startavo keturiomis pergalėmis, vidutiniškai 73 taškų skirtumu triuškindami varžovus, tačiau po tokių rezultatų turnyras buvo nutrauktas. Atsarginis planas dalyvauti Europos čempionate su Lichtenšteino Kunigaikštystės vėliava irgi neišdegė.
Tokiomis aplinkybėmis šalia lietuvių atsirado tarnybą JAV kariuomenėje baigęs M. Ruzgys. Jis buvo vienas iš lietuvių, kuriam suteiktas leidimas stebėti 1946-ųjų Europos čempionato kovas Ženevoje. Šveicarijoje, anot Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ straipsnio, M. Ruzgys susitiko su 1939 metų Europos čempionato kovų Kaune bičiuliu Z. Puzinausku.
„Asmeniškai tuose pokalbiuose nedalyvavau, tačiau iš kitų sportininkų esu girdėjęs, kad M. Ruzgys stengėsi jiems padėti pabėgėlių stovyklose. Tikrai žinau ir tai, kad jis domėjosi Lietuva ir susigraudindavo prisiminęs žmoną bei mažametę dukrą“, – portalui LRT.lt pasakojo M. Ruzgį pažinojęs prezidentas Valdas Adamkus.
Apie tai, kaip M. Ruzgys tapo Prancūzijos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu, sklido savotiška legenda. Kalbama, kad 1946 metų Europos čempionate žiūrovų tribūnoje pastebėtas M. Ruzgys iškart buvo atpažintas – juk buvo naudingiausias 1939 metų pirmenybių žaidėjas.
Vis dėlto M. Ruzgio sąsajų su Prancūzijos krepšinio federacija istorija tikriausiai yra gerokai žemiškesnė. 1946 metų vasario 26-ąją tarnybą JAV kariuomenėje baigęs Amerikos lietuvis turėjo aiškų karjeros planą ir nusprendė sukauptas žinias paskleisti nuo karo nukentėjusioje šalyje.
„Po Prancūzijos išvadavimo šalyje likę amerikiečiai prisidėjo prie vietiniams teikiamų žinių apie krepšinį ir patobulintą treniruočių techniką, – rašoma knygoje apie Prancūzijos krepšinio istoriją „Le basketball“. – Tokiu būdu prie darbo su nacionaline rinktine prisideda Mykolas Ruzgys, demobilizuotas JAV kareivis. Jo darbas 1946 ir 1947 metais yra visuotinai pripažįstamas.
Jis dėsto Nacionaliniame sporto institute, netgi rodo filmuotą medžiagą ir moko įvairių krepšinio technikos elementų, apie kuriuos šalyje dar net nėra mokomosios medžiagos: metimo viena ranka, judesių aikštėje, užtvarų statymo ir t. t.“
Ruzgio pasirodymas Prancūzijos krepšinio scenoje sutinkamas išskėstomis rankomis. 1947-ųjų balandžio mėnesį žurnale „Basket Magazine“ skelbiamas Amerikos lietuvio pagrindinių treniruočių principų straipsnis, o pats treniruočių metodikos autorius pristatomas iškiliais žodžiais.
„Mykolas Ruzgys, vyriausiasis rinktinės treneris, buvo nuostabus 1939 metų Europos čempionato žaidėjas dėl individualios technikos ir žaidimo pojūčio. Nors žaidimo įgūdžiai nudilo, jis išlieka daug nusipelniusiu taktiku ir tobulu treneriu“, – tvirtinama įžanginėse eilutėse.
Amerikos lietuvio bendradarbiavimo su prancūzų rinktine pradžia buvo daug žadanti. Dar 1946-ųjų pabaigoje, stebint 12 tūkst. žiūrovų miniai, draugiškose rungtynėse buvo įveikti Čekoslovakijos krepšininkai (37:30), anksčiau tais pačiais metais iškovoję Europos čempionų titulą.
Tokių aplinkybių fone 1947-ieji tapo didžiųjų pokyčių M. Ruzgio gyvenime metais. Su išsilavinusia gražuole žmona prancūze Andree krepšininkas susilaukė dukros. Tais pačiais metais Prahoje penktą kartą surengtame Europos vyrų krepšinio čempionate M. Ruzgys pirmą kartą pasirodo kaip vyriausiasis Prancūzijos rinktinės treneris.
Mykolas Ruzgas pokario metu Vakarų Europoje. Stovi pirmas iš dešinės
Prieš metus Ženevoje vykusiose Europos pirmenybėse prancūzai, treniruojami Paulio Geisto, buvo likę ketvirti. Žinoma, su M. Ruzgiu buvo siejamos nemažos pajėgios rinktinės ambicijos.
Tuometės Čekoslovakijos sostinėje M. Ruzgys turėjo žvaigždės statusą. Apie tai pats krepšininkas yra kalbėjęs 1968 metais „Amerikos balso“ radijui. Šis LRT mediatekoje esantis įrašas – vienintelis rastas M. Ruzgio balso įrašas.
„Kai čempionato metu buvau suorganizuotame bankete, valgant man iš kairės sėdėjo Bulgarijos treneris, iš dešinės – rusų treneris. Visi žinojo. Kur tik ėjau, ir laikraščiai, ir radijas sakė, kad aš esu Amerikos lietuvis, kuris su Lietuvos komanda laimėjo Europos krepšinio pirmenybes Kaune“, – tuo metu būdamas 51 metų pasakojo M. Ruzgys.
Negana to, Prahoje Amerikos lietuvis turėjo neeilinį susitikimą – pasimatė su Sovietų Sąjungos rinktinei atstovaujančiais lietuviais – Steponu Butautu, Vytautu Kulakausku, Justinu Lagunavičiumi ir Kaziu Petkevičiumi. Būtent lietuvių vedama sovietų rinktinė vėliau tapo Europos čempione.
„Rusija perėmusi lietuvišką techniką ir taktiką. Paskutinį kartą juos mačiau, kai su prancūzų komanda buvau Prahoje. Norėjau verkti iš džiaugsmo, nes komandoje buvo keturi lietuviai, o vienas – jų rinktinės kapitonas. Keletą kartų kalbėjau su lietuvių žaidėjais, bet dėl suprantamų priežasčių negalėjome ilgiau bendrauti“, – toje pačioje „Amerikos balso“ radijo laidoje prisiminė M. Ruzgys.
Pirmajame grupių etape Amerikos lietuvio auklėtiniai iškovojo įspūdingą pergalę prieš austrus (100:6) ir sutriuškino bulgarus (67:32). Pergalė 94 taškų skirtumu prieš Austriją – didžiausia Prancūzijos krepšinio rinktinės istorijoje.
Antrajame grupių etape Prancūzijos rinktinė įveikė vengrus (45:41), bet nusileido čekoslovakams (22:32) ir belgams (26:27). Būtent apmaudus pralaimėjimas Belgijai neleido prancūzams kovoti bent dėl trečios vietos čempionate. M. Ruzgio treniruojamai ekipai liko tik rungtynės dėl penktos vietos, jose rezultatu 62:29 buvo sutriuškinti lenkai.
Penkta vieta buvo toli gražu ne tai, ko tikėjosi prancūzai. Kartu tai tapo galimybe vyriausiojo trenerio vairą perimti M. Ruzgio mokiniu vadintam Robert’ui Busneliui. Pastarasis 1948-aisiais tapo žaidžiančiuoju treneriu.
„Į Prancūzijos krepšinio viršūnes įsiveržė Kaune žaidęs Busnelis. Ruzgys priverstas jam užleisti savo vietą, išvyksta į Monaką, – rašoma 1950-ųjų lapkričio 17-osios laikraščio „Draugas“ numeryje. – R. Busnelis, perėmęs viską į savo rankas, sugeba savo įtaką tiek išplėsti, kad Prancūzijoje jis lyg ir dievinamas, o užsienyje labai autoritetingas. Jis eina Ruzgio pradėtu keliu ir naudojasi jo bei garsiojo Clair Bec metodais.“
Jau su R. Busneliu Prancūzijos rinktinė, kurioje žaidė nemaža dalis Amerikos lietuvio atrinktų krepšininkų, 1948 metų olimpinėse žaidynėse Londone iškovojo sidabro medalius, o kitąmet Europos pirmenybėse Kaire į priekį praleido tik egiptiečius, kurie tapo čempionais.
Nemažai krepšinio taktikos pamokų iš M. Ruzgio gavęs R. Busnelis laikomas viena iškiliausių Prancūzijos krepšinio asmenybių. Baigęs profesionalo karjerą jis dirbo treneriu, o nuo 1984-ųjų šešerius metus vadovavo organizacijai FIBA. Jau po mirties prancūzas buvo įtrauktas į FIBA krepšinio šlovės muziejų.
Persikėlimas iš Prancūzijos ir stabtelėjimas Monake
Ruzgio sūnus Michelis jo gyvenimo etapą Prancūzijoje piešia iš savo velionės motinos pasakojimų. Paryžiuje dar jauna Ruzgių šeima palaikė ryšius su žymaus tapytojo Jacques’o Boussard’o šeima.
„Paryžiuje mano tėvai gyveno netoli Prancūzijos instituto, Senos gatvėje. Vakarais mamos geriausia draugė Janine Boussard palaikydavo jiems kompaniją ir užsukdavo į Monpornaso rajono restoranėlius, kur buvo klausomasi amerikietiško džiazo, sukiojosi kareiviai.
Tokioje laisvės atmosferoje sukosi intelektualai, sportininkai, įžymybės, žurnalistai, muzikantai – visi buvo vienoje krūvoje. Tai buvo daug žadančios ateities laikas.
Būtent dėl pažinties su Boussard’ų šeima tėtis įsimylėjo Paryžių ir prancūzų kultūrą. Jie kartu keliaudavo į operas „Salle Pleyel“ koncertų salėje“, – prisiminimuose dėstė Michelis.
1948 metų vasario mėnesį Lietuvos karo pabėgėlių komiteto vadovybė gavo oficialų kvietimą dalyvauti krepšinio turnyre Prancūzijoje. Šioje situacijoje buvo nepamirštas ir didžiulę patirtį sukaupęs M. Ruzgys.
Paskubomis suformuota devynių lietuvių komanda per dvi savaites sužaidė 16 rungtynių ir laimėjo bendru taškų santykiu (788:283). Lietuviai rugsėjo mėnesį rezultatu 44:25 sutriuškino Vakarų Vokietijos rinktinę.
Tais pačiais metais M. Ruzgys pradeda dirbti Monte Karlo mieste miniatiūrinėje Monako valstybėje. Čia esančioje amerikiečių karo ligoninėje gimė antras naujos Amerikos lietuvio šeimos vaikas – Michelis.
Monake šios istorijos herojui sekėsi puikiai – jo treniruojamas krepšinio klubas nukeliavo iki Prancūzijos čempionato finalinių rungtynių.
Be to, 1948 metais Monake M. Ruzgys kartu su Raymond’u Offneriu išleido krepšinio vadovėlį, pavadintą „Le Basket Ball“. Tai modernus leidinys, gausiai iliustruotas nuotraukomis, kuriose pats M. Ruzgys vaizduoja, kaip taisyklingai atlikti atskirus krepšinio elementus, pristatomi pagrindiniai puolimo ir gynybos principai, nagrinėjami krepšinio deriniai.
M. Ruzgio išleisto krepšinio vadovėlio viršelis.
1998-ųjų birželio 16-osios „Draugo“ numeryje buvo prisimintas faktas, kad pokariu pasirodė šis leidinys.
„Monake gyvenęs krepšininkas M. Ruzgys su kažkokiu R. R. Offneriu parengė ir išleido iliustruotą krepšinio vadovėlį pradedantiesiems. Jame pateikti žaidimo pagrindai, o tarp kitų kombinacijų buvo viena, kurią naudojo Lietuvos rinktinė 1939 m. Europos čempionate Kaune. Beje, iki tol lietuviai tokio vadovėlio neturėjo“, – rašoma publikacijoje.
Jau kitais metais M. Ruzgys užmezga ryšį su Raimundo Saporta, ateityje tapsiančiu Madrido „Real“ organizacijos vadovu bei vienu svarbiausių Europos klubinio krepšinio populiarintojų. Vos 22 metų Ispanijos krepšinio federacijos viceprezidentu tapęs R. Saporta, Prancūzijoje pastebėjęs M. Ruzgio darbą su vietos krepšininkais, pradeda jį šnekinti keltis į Ispaniją.
Ruzgiui turėjo būti pasiūlyta parengti Ispanijos rinktinę pirmam pasaulio čempionatui, kuris 1950 metų spalį buvo numatytas Argentinos sostinėje Buenos Airėse. Tiesa, Michelio pasakojimas padėjo atskleisti ir įdomesnių persikėlimo į Ispaniją motyvų.
Politiniais motyvais grįstas persikėlimas į Ispaniją
Nors ryšys su R. Saporta, kuris, beje, yra įtrauktas į FIBA šlovės muziejų, buvo svarbi M. Ruzgio persikėlimo į Ispaniją priežastis, yra ir kita medalio pusė – politinė. Amerikos lietuvio atvejis tik patvirtina, kad sportas ir politika eina koja kojon.
„Galima klausti, kodėl Mykolas Ruzgys, tarptautinėje arenoje pripažintas specialistas, 1950-aisiais sutiko persikelti į Ispaniją. Juk jis buvo šlovinamas ir gerbiamas Prancūzijoje. To meto laikraščiuose galima rasti daug straipsnių apie jo išskirtinius gabumus, – pasakojo krepšinio specialisto sūnus Michelis. – Žinoma, turėjo būti ir kitų aplinkybių, pateisinančių tokį rizikingą karjeros žingsnį.“
Po Michelio pasakojimo greitai tapo aišku, kad Ruzgių šeima nebūtų palikusi Prancūzijos, jeigu ne JAV valdžia.
1939-aisiais pasibaigęs Ispanijos pilietinis karas į valdžią iškėlė generolą Francisco Franco. Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų diktatorius Ispaniją valdė iki pat mirties 1975-aisiais.
Franco, nors Antrojo pasaulinio karo metais laviravo tarp nacistinės Vokietijos ir Sąjungininkų, visada deklaravo priešiškumą kairiesiems ir buvo aršus antikomunistas.
Po Antrojo pasaulinio karo diktatoriaus režimas sulaukė tarptautinės bendruomenės smūgio – šalis ne tik 1945-aisiais nebuvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO), bet ir sulaukė sankcijų, izoliacijos.
Tiesa, pokario metais tarptautinė scena kaito nuo galimos komunizmo ekspansijos į įvairius pasaulio kraštus. Berlyno blokada, karinis konfliktas Korėjos pusiasalyje ir grėsmė, kad Europoje gali sudygti komunizmo sėkla, privertė JAV permąstyti savo santykius su strategine partnere galinčia tapti Ispanija.
Dėl šios priežastis JAV prezidentas Harry Trumanas 1950 metais pasirašė įsaką skirti Ispanijai 62,5 milijono JAV dolerių paramą. JAV savo įtaką plėtė ne tik piniginėmis injekcijomis į Ispanijos ekonomikos variklį, bet ir šalyje įkurdama karinių bazių. Tai buvo svarbi sąlyga stabdant galimą komunistų iškilimą ir F. Franco nuvertimą.
Amerikos valdžia, norėdama sukurti draugiškos ir broliškos valstybės įvaizdį Ispanijoje, turėjo remtis ir tūkstančiais amerikiečių, prancūzų ar britų, į šalį atsiųstų megzti ryšių su vietiniais. Vienas iš tokių instrumentų buvo M. Ruzgys, iš Ispanijos krepšinio federacijos gavęs atsakingas pareigas.
„1950-aisiais į Ispaniją atvyko amerikiečiai patarėjai. Ispanų menininkai, tokie kaip pianistas Jose Iturbi, buvo kviečiami koncertuoti JAV. Amerikos diplomatai dalyvaudavo koridoje, flamenko pasirodymuose. Toks rašytojas kaip Ernestas Hemingway, anksčiau viešai kritikavęs F. Franco režimą ir kovojęs prieš jį Ispanijos pilietiniame kare, apsistodavo geriausiuose Madrido viešbučiuose. Pati sostinė tapo didžiuliu vakarėliu“, – rašė M. Ruzgio sūnus Michelis.
Francisco Franco.
Ispanijoje krepšinis populiarumu nusileido daugeliui sporto šakų, o profesionalių žaidėjų beveik nebuvo. Nebuvo ir suvokimo apie treniruočių sistemas, žaidimo taktikas. Šalyje nuo pilietinio karo (1936–1939 m.) šio žaidimo raida buvo sustojusi.
Ruzgys buvo kuo puikiausiai tinkanti asmenybė, galinti sustiprinti santykius su vietiniais. Su žmona ir dviem vaikais į šalį atvykęs Amerikos lietuvis apsistojo Madride ir pradėjo darbus, o jų buvo daug.
Anot įvairių šaltinių, į Ispaniją M. Ruzgys atvežė metimus viena ranka ir pristatė kamuolio blokavimo principus. Tarp kiek keistesnių M. Ruzgio sprendimų buvo draudimas krepšininkams augintis ūsus.
Su Amerikos lietuvio pasirodymu šalies krepšinio pasaulyje turėjo prasidėti visiškai naujas etapas. Pastarąjį kartą stambiame turnyre ispanai buvo dalyvavę dar prieš pilietinį karą – 1935-asiais varžėsi Europos čempionate Ženevoje. 15 metų sausrą turėjo nutraukti 1950-ųjų planetos pirmenybės.
Varginanti kelionė į Buenos Aires ir nuviliantis ispanų pasirodymas
Pirmos pasaulio pirmenybės vyko 1950-ųjų spalio 22-ąją–lapkričio 3-iąją Argentinoje. Dar prieš jas M. Ruzgiui teko tikras Sizifo darbas – suburti nacionalinę rinktinę, nors krepšininkai net neturėjo normalių erdvių treniruotis ir žaisti krepšinį.
Renkant komandą pasaulio čempionatui neapsieita be kuriozinių situacijų. Pasirodo, Alvaro Salvadoresas, kuris buvo rezultatyviausias ispanų žaidėjas Argentinoje, pats pasiprašė į rinktinę. Jis atsiuntė laišką Ispanijos krepšinio federacijai iš Čilės, kurioje buvo užaugintas tėvų ispanų. Būdamas 182 cm ūgio A. Salvadoresas pretendavo tapti vienu aukščiausių komandos krepšininkų, todėl ispanų krepšinio funkcionieriai sutiko jį įtraukti į galutinę sudėtį.
Ruzgio žmona Andree, anot Michelio, kartu su komanda keliavo į Buenos Aires ir nekart sūnui pasakojo, kokių košmariškų akimirkų turėjo iškęsti krepšininkai, kol nukako į Argentiną.
M. Ruzgys stovi pirmas iš dešinės.
„Turnyrą organizuoti Europoje tuo metu būtų buvę neįmanoma – žemynas dar tik gaivaliojosi po karo, todėl teko keliauti į Argentiną. Čempionatas buvo surengtas ypač prastomis sąlygomis. Prancūzų ir ispanų žaidėjai turėjo atlaikyti 36 valandų skrydį, buvo ne vienas sustojimas“, – pasakojo Michelis.
Išties Ispanijos rinktinės ir tuo pačiu reisu keliavusių prancūzų kelionė į Buenos Aires vedė per Madridą, Lisaboną, Dakarą, Natalio miestą Brazilijoje, Rio de Žaneirą.
„Skrendant trankėsi žaibai, buvo audrų, todėl krepšininkai Argentiną pasiekė visiškai nusilpę ir kamuojami vėmimo. Dalis krepšininkų buvo per silpni sėdėti, todėl gulėjo eilėse tarp kėdžių.
Atskridę žaidėjai persirengė švariais drabužiais, o į didelius maišus sukišo sportinę aprangą, permirkusią nuo vėmalų. Muitinėje buvo liepta iškratyti maišus – pareigūnai įtarė, kad vežama kontrabanda. Mama pasakojo, kad tėtis priešinosi tokiam nurodymui ir galų gale komandai buvo leista tęsti kelionę“, – prisiminimus tęsė M. Ruzgio sūnus.
Tuo pačiu lėktuvu atkeliavę prancūzai, pasiekę Buenos Aires, buvo iškart nuvežti į ligoninę, nes jautėsi tokie nusilpę, jog nesugebėjo paeiti.
Praėjus 64 metams nuo kelionės, vienas geriausių tuometės Ispanijos rinktinės žaidėjų Eduardo Kucharski prisiminė, kaip M. Ruzgys bandė padėti krepšininkams atgauti jėgas vaisių kokteiliais.
„Būdavo, ryte jis sako: „Aš jums paruošiu citrusinio gėrimo!“ Taigi tą dieną jis mums ruošia gėrimą, o sau į jį įpila džino“, – juokėsi E. Kucharski.
Tai nėra vienintelis liudijimas, kad M. Ruzgys buvo linkęs į alkoholį. Kiti Ispanijos rinktinės žaidėjai prisiminimuose teigė, kad Amerikos lietuvis taip mėgo ispanišką vyną, kad neretai peržengdavo leistinas ribas.
Grįžkime prieš pasaulio krepšinio čempionato temos. Vos atvykę į pirmenybes, ispanai turėjo žaisti su metais anksčiau Europos čempione tapusia Egipto rinktine.
Atkakli kova baigėsi dramatiška egiptiečių pergale (56:57). M. Ruzgio auklėtiniams kovoje dėl medalių buvo likusi paskutinė viltis – dvikova su Čile. Ir ši kova laimėjimo neatnešė – 40:54.
Kovoje dėl 7–10 vietų ispanai dar nusileido Peru rinktinei (37:43) ir be kovos gavo techninę pergalę prieš Jugoslaviją. Ispanija buvo paskelbta rungtynių nugalėtoja 2:0, nes jugoslavai dėl politinių priežasčių nesutiko žaisti su F. Franco režimo atstovais ir paliko aikštę.
Tik su viena pergale, pelnyta be kovos, Ispanijos rinktinė pirmose pasaulio krepšinio pirmenybėse liko priešpaskutinė, devinta.
Ruzgio gyvenimo Ispanijoje pabaiga
Ruzgio šeimai gyvenant Madride gimė trečia atžala – dar vienas sūnus. Po nesėkmingo pasirodymo pasaulio čempionate Amerikos lietuvis liko toliau vietiniams aiškinti krepšinio paslapčių, bet sutartis su Ispanijos krepšinio federacija buvo nutraukta 1952-aisiais.
M. Ruzgys apdovanotas diplomu už darbą su Ispanijos rinktine 1952 m.
Ispanijos sostinėje, kaip ir Paryžiuje, M. Ruzgys mėgavosi amerikiečių bei vietinių draugija ir, anot Michelio, lankydavosi traukos centruose, tokiuose kaip pirmas amerikietiškas baras Madride „Perico Chicote“. Į jį užsukdavo tokios įžymybės kaip Frankas Sinatra, Salvadoras Dali.
Šios istorijos herojaus likimą Ispanijoje toliau kreipė ne krepšinio, o JAV valdžios interesų kompasas. 1953 metais JAV ir Ispanija sudarė Madrido paktą, pagal kurį Amerikos valdžia dar labiau sustiprino ryšius su F. Franco režimu, skyrė pinigų ir plėtė karinių bazių tinklą šalyje.
Paryžiuje, Monte Karle ir Madride pagyvenusi M. Ruzgio šeima buvo išsiųsta į savotišką narvelį ir visišką užkampį – nedidelį, tačiau strategiškai svarbų miestą prie Atlanto vandenyno – Ferolį. Ferolis tuometei Ispanijai buvo svarbus ne tik kaip vietovė, kurioje gimė F. Franco, bet ir dėl didžiulės karinių jūrų laivų statybos kompanijos „Bazan“ gamyklos.
Ferolyje M. Ruzgys ėmė dirbti su vietos komanda „Bazan“ ir vos atvykęs pasirūpino krepšinio aikštės su tinkamu parketu statyba.
„Rytais kartu su tėčiu keliaudavau į „Bazan“ treniruotes Arsenalo teritorijoje. Arsenalas buvo didžiulis karinis kompleksas, į kurį galėdavai patekti tik pro saugomus vartus.
Tuo metu nebuvo neįprasta neturėti tinkamos vietos treniruotėms, tačiau mano tėtis pasirūpino, kad būtų pastatyta krepšininkų poreikius tenkinanti arena su mediniu parketu. Žmonės džiaugėsi šiuo statiniu“, – prisiminė Michelis.
Iš praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Ispanijos žiniasklaidos sporto pranešimų galime suprasti, kad užkampyje su šeima atsidūrusiam M. Ruzgiui treniruoti vietos komandą sekėsi puikiai.
Nors „Bazan“ klubas buvo pajėgus žaisti aukščiausiojoje šalies lygoje, vietinės laivų statyklos vadovybė atsisakė tokios galimybės dėl finansinių priežasčių.
Žaidžiančiojo trenerio M. Ruzgio vadovaujama komanda 1953-iaisiais Valjadolide iškovojo regionų taurę, kai finalo rungtynėse rezultatu 43:30 įveikė Valensijos „Espanol de Valencia“ krepšininkus.
Ispanų sporto gigantas „Mundo Deportivo“ aukštino „Bazan“ klubą, pabrėždamas žaibišką krepšinį ir aukšto lygio M. Ruzgio žaidimą.
1954-aisiais „Bazan“ klubas draugiškose rungtynėse sugebėjo įveikti netgi Ispanijos rinktinę (69:57), o gegužės 11–13 dienomis vykusiame regioniniame turnyre palaužė visus varžovus ir pateko į Generalisimo taurės finalinį turnyrą Madride.
Ispanijos sostinėje M. Ruzgio treniruojama „Bazan“ iškovojo dvi pergales, tačiau žygį trofėjaus link sustabdė būsimi čempionai Madrido „Real“ – Amerikos lietuvio komandą įveikė 37:67.
Bazan klubas treniruojamas Mykolo Ruzgio.
Sėkmingus metus krepšinio aikštėje vainikavo dar vienos dukters gimimas. Tiesa, kaip ir 1940-aisiais sovietų okupuotoje Lietuvoje, Ispanijoje šios istorijos herojų atsivijo nepalankios aplinkybės. Teko krautis lagaminus.
Lemtingi buvo 1956-ieji. Iki tol treji metai Ferolyje M. Ruzgių šeimai klostėsi neblogai. Žmona mokė prancūzų kalbos vietinius jūrų karininkus, kurie rengėsi manevrams su kaimynine šalimi.
Vietiniai vertino M. Ruzgio indėlį ir gyrė jį patį už komandos laimėjimus, gebėjimą perteikti krepšinio, beisbolo, bendrojo fizinio lavinimo žinias. Plėtėsi ir šeimos pažinčių ratas, kuriame buvo iškiliausi miesto atstovai – pareigūnai, intelektualai ir kariai.
Susirašinėdamas su krepšinio įžymybės sūnaus šeima labiausiai norėjau sužinoti atsakymą į vieną klausimą – kodėl M. Ruzgys paliko žmoną ir keturis vaikus Ispanijoje? Juk aplinkybės iš esmės nebuvo tokios pragaištingos kaip 1940-aisiais, kai į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, o Amerikos lietuvis negalėjo išsivežti nėščios sutuoktinės Danutės.
Atsakyti į šį sudėtingą klausimą savo prisiminimuose pabandė ir Michelis.
„1956-aisiais, kai buvau aštuonerių, su tėčiu grįžome iš Arsenalo, o mus pasitiko trys pareigūnai. Jie apsikeitė keliais žodžiais ir vienas jų, be kaklaraiščio, pasakė, kad turiu keliauti namo su juo.
Tėtis įsėdo į automobilį su kitais dviem. Mane lydintis pareigūnas prisistatė kaip F. Franco politinės policijos atstovas ir sakė, kad dėl nieko nereikia jaudintis. Ėjome tylėdami.
Namuose mama paklausė, ar pareigūnai su manimi elgėsi šiurkščiai. Po kelių valandų grįžęs tėvas pasakė, kad viskas gerai, tačiau mane įspėjo: „Ateityje turi vengti vaikščioti artimesne keliui šaligatvio puse, visada eik palei namų sienas. Jeigu prie tavęs sustos koks nors automobilis, pradėk rėkti, kad atkreiptum žmonių dėmesį“, – istoriją pasakojo Michelis.
Ši pasakojimo dalis užminė daugiau mįslių, nei padėjo suprasti situaciją, tačiau kitose prisiminimų eilutėse Michelis prisiminė dar vieną ryškią istoriją.
„Po kelių dienų mus pakvietė į šeimos draugų namus, esančius už 30 kilometrų nuo Ferolio. Susibūrimas buvo kiek didesnis nei įprastai. Daug amerikiečių. Su manimi jų buvo keturi.
Man pažaisti sode davė teniso kamuoliuką. Kiekvienas prie manęs priėjęs žmogus klausė, ar moku kalbėti rusiškai kaip mano tėvas. Mane tie klausimai erzino, tačiau galiausiai klausiantieji paaiškino, kad šie klausimai – tik pokštas.
Netrukus vienas iš vyrų išsitraukė bloknotą ir paaiškino, kad paskaitys keletą žodžių ir turiu atsakyti, ar esu girdėjęs minint tokius žodžius namuose: „Kucharskis“, „Leningradas“, „anarchistai“, „slaptoji žvalgyba“, „Budriūnas“, NATO, „efbiai“ (matyt, turėta omenyje – FBI – Federalinis tyrimų biuras – LRT.lt), „Kaunas“, „respublikonai“, „Vilnius“ ir kiti žodžiai, kurių jau nebepamenu. Taip, aš tuo žodžius atpažinau“, – aiškino Michelis.
Deja, daugiau informacijos apie šį mįslingą etapą nėra. Ar vietinė ispanų valdžia bandė prikabinti M. Ruzgiui kaltinimus koloboravimu su komunistais? Bet kokiu atveju šios istorijos herojus ėmė jausti spaudimą iš visų pusių.
Anot M. Ruzgio sūnaus, po tokių susitikimų šeimoje įsiviešpatavo įtampa. Mėgindamas nuspręsti dėl šeimos ateities, Mykolas pradėjo pyktis su žmona. Andree Ruzgys norėjo grįžti į gimtąją Prancūziją.
Moteris pradėjo jausti ir vietinių nepalankumą. Ferolis, kurio ekonomika buvo paremta laivų statyklos darbu, nedžiugino gyvenimo malonumais ir negarsėjo plačiomis pažiūromis kaip Paryžius ar Madridas, todėl vietos gyventojai įtariai žiūrėjo į prancūzę.
Tuo pat metu dalis kareivių taip pat kreivai žiūrėjo į M. Ruzgį, nemėgo jo dažnų apsilankymų Arsenale. Nors Ispanijos ir JAV santykiai jau kelerius metus buvo pagrįsti kariniu ir ekonominiu bendradarbiavimu, vietos gyventojai nebuvo pamiršę anksčiau įvestų sankcijų, kurios stipriai paveikė vietos ekonomiką.
Nesutarimus tarp tėvų, anot Michelio, paaštrino ir faktas, kad tėvas turėjo šeimą Lietuvoje.
„Vienu metu tėtis suprato, kad visiškai nebekontroliuoja situacijos. Jo psichologinė būsena stipriai pablogėjo, todėl gydytojai rekomendavo kelias savaites praleisti klinikoje. Tėtis iš jos grįžo sveikesnis, bet kamuojamas depresijos.
Atmosfera namuose kaito. Jis pradėjo kalbėti apie Lietuvą – stebuklingą kraštą. Tokiomis akimirkomis rankose laikydavo gintarų karolius, kurių pagrindinis akmuo turėjo inkliuzą – įstrigusį uodą. Karoliai buvo šeimos palikimas, atkeliavęs iš Lietuvos. Tėtis juos padovanojo mano mamai, kai jie susipažino Paryžiuje“, – sunkias šeimos gyvenimo akimirkas prisiminė Michelis.
Ruzgys pradėjo kalbėti apie galimybę persikelti gyventi į JAV. Ten turėjo prasidėti naujas gyvenimas. Amerika turėjo tapti išsigelbėjimu ir ramybės garantu visai šeimai.
Kiek ankstesnėje pasakojimo dalyje minėjau apie M. Ruzgio polinkį į svaigalus. Galimas daiktas, kad įtampą namuose padidino ir šis istorijos herojaus žalingas įprotis.
Netrukus atėjo laikas šeimai išsiskirti.
„Nežinau, kada, tačiau į mūsų namus užsuko agentai – atvyko išsivežti M. Ruzgio. Viskas nutiko labai greitai. Jis mus pabučiavo ir pažadėjo, kad sutvarkys persikėlimo į JAV reikalus.
Kitą dieną Ferolio valdžios atstovai atsiuntė mums taksi – jis turėjo nuvežti į Santjago de Kompostelos miestą, esantį už šimto kilometrų pietuose. Mums reikėjo persikelti.
Greitai mama įsidarbino Ekonomikos universitete – dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą. Mokyklos, į kurią ėjau, atstovai patarė mamai prisistatinėti mergautine pavarde, kad nekiltų bėdų dėl amerikietiškosios“, – pasakojo Michelis.
Ištrauka apie pavardės keitimą mane pribloškė. M. Ruzgio šeiminio gyvenimo tragedija kartojosi lyg užburtas ratas: susikuriama laimė, šeimos pagausėjimas, priverstinis jos palikimas ir visų vargai.
Nei Lietuvoje, nei Ispanijoje M. Ruzgys nerado šeiminės laimės. Vyras išvyko ir visiems laikams paliko žmoną ir keturis vaikus.
Dingęs čempionas
Iš JAV archyvuose esančių duomenų aiškėja, kad M. Ruzgys Ispaniją paliko 1956-ųjų gruodžio 1-ąją ir jau po dviejų savaičių atvyko į Majamį. Amerikos lietuvis grįžo į Čikagą, iš kurios dar 1938-aisiais pirmą kartą pradėjo kelionę į Lietuvą.
Apie tolesnį M. Ruzgio gyvenimą Amerikoje išlikę labai nedaug informacijos. Sudėlioti bent kiek aiškesnį paveikslą padėjo draugams bei artimiesiems siųstos nuotraukos ir laiškai. M. Ruzgys iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios Ispanijoje likusiai šeimai atsiųsdavo savo nuotraukų. Jose įamžintas laiką leidžiantis pas brolį Kalifornijoje, švenčiantis Kalėdas.
„1960-aisiais iš tėčio atkeliavo paskutiniai laiškai. Iki tol mums juos siųsdavo Kalėdų ir gimtadienių proga ir pabrėždavo, kad netrukus visi gyvensime JAV. Dar 1961-aisiais bendravo su savo seserimi Helen, kuri mums bandė padėti sutvarkyti persikėlimo į JAV dokumentus“, – tvirtino Michelis.
M. Ruzgio laiškas sūnui 1960 m.
Daug pastangų susisiekti su M. Ruzgiu dėjo ir Danutė Vitartaitė-Ruzgienė, pirma Europos čempiono žmona, dėl sovietų okupacijos visam gyvenimui išsiskyrusi su juo.
Įdomu tai, kad sovietmečiu Danutė laiškais palaikė ryšį su Australijoje įsikūrusiu kitu Europos čempionu – L. Baltrūnu. Šis laiškuose užsimindavo ir apie M. Ruzgį.
Tomo Preišagalavičiaus, M. Ruzgio anūko, saugomame šeimos archyve yra laiškų, datuojamų 1956–1960 m. Viename jų L. Baltrūnas stebisi, kaip Danutei nepavyksta susisiekti su vyru.
„Nustebinai mane žiniomis apie Miką, nes dar olimpinių žaidynių metu sutikau Tarptautinės krepšinio federacijos pirmininką Džounsą, kuris man sakė, kad paskutinį kartą Miką buvo sutikęs Ispanijos sostinėje ir po to Mikas buvo sunkiai susirgęs. Jeigu nori, galiu sužinoti jo dabartinį adresą ir tau pranešti, nes turiu tamprų ryšį su Čikaga“, – laiške rašė L. Baltrūnas.
Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ straipsniuose po 1956-ųjų M. Ruzgio pavardė pasirodydavo įvairių sporto švenčių kontekste.
Štai švenčiant pirmojo Lietuvos rinktinės Europos čempionų titulo 20-metį, 1957-aisiais, buvo surengtos veteranų krepšinio rungtynės. Jas rezultatu 18:16 laimėjo komanda, kurioje žaidė ir M. Ruzgys.
Iš vėlesnių straipsnių sužinome, kad M. Ruzgys prisidėjo prie 1974-aisiais suburtos Amerikos lietuvių krepšinio komandos, kuri žaidė draugiškas rungtynes už JAV ribų.
Vartydamas T. Preišagalavičiaus šeimos albumus ir peržiūrėdamas krūvas senų laiškų ir nuotraukų visada tikėjausi atrasti Šventąjį Gralį – bent vieną M. Ruzgio laišką pirmai žmonai. Tokia sėkmė aplankė antrą kartą viešint pas Europos čempiono anūką bute Vilniuje.
Išlikęs M. Ruzgio laiškas, rašytas 1964-aisiais iš JAV. Jo eilutės leidžia ne tik suprasti, ką Michelio prisiminimuose reiškė pašlijusi tėčio sveikata, bet ir daugiau sužinoti apie tuometę paties M. Ruzgio psichologinę būseną.
Pateikiame visą M. Ruzgio laiško, rašyto žmonai Danutei, tekstą:
Kaip žinai po karo metų buvau į Prancūzijoje, Monake ir Ispanijoje bei dirbau kaip rinktinių treneris. Dabar dirbu čia, Čikagoje. Dabar galiu pasigirti gera sveikata ir tau bus labai smagu girdėti iš manęs, kad aš taip pasitaisiau – sveikata pagerėjo, kad net yra sunku suprasti – bet yra tiesa – jau septyneri metai, kaip negėriau nė lašo. Matai, kaip susiėmiau! Supratau, kad nereikia ir kad galiu gyventi negerdamas. Ar tau tai nepatinka!
Aš tik šitą žinią rašau, nes norėjau, kad žinotum, kad nesu valkata bei gana gerai susitvarkęs.
Dar daugiau, kad neturiu su kuo kalbėtis lietuviškai. Nei rašyti, nei skaityti. Gali matyti, kad neužmiršau tiek, kiek žinojau, bet galiu drąsiai sakyti, kad esu daug išmokęs apie gyvenimą ir žmones. Galima sakyti, kad esu truputį užaugęs. Dirbu kiekvieną dieną ir einu į daug krepšinio rungtynių. Ypač tada, kai žaidžia universiteto komanda. Prisimenu, kaip aš turėjau komandą, kaip ją treniruodavau. Vis vien praleidžiu laiką. Dar skaitau daug knygų ir ypač laikraščių. Turiu keletą pažįstamų, su kuriais pasimatom, bet esu kaip visada su tavim mintimis.
Mano šeima yra visa išsiblaškiusi. Motina ir tėvas yra abu mirę. Dabar mirė ir sesuo Monika, jos vyras George`as. Mano sesuo Helen, kai buvau Europoje, visus mano daiktus pasigriebė. Nematau jos – neįdomu.
Broliai yra Kalifornijoje. Tai matai aš pats vienas. Tai dėlto nieko negaliu parašyti apie šeimą – išsiskyręs. Tai gana dėl to. Duok bučkį Lydijai, man atrodo, kad ji bus labai graži moteris. Žiūrėk, kad ji bučiuotų tave nuo manęs. Šitam kartui manau, kad gana. Jaučiuosi gerai. Esu sveikas – jaučiuosi gana jaunas. Galvoju kadaise kaip pasiutęs, gerai laikausi. Esu daug daug pergyvenęs. Manau pati irgi. Žinai, kaip sunku rašyti, kai tiek daug praėjo.
Savo pirmai žmonai M. Ruzgys atvirai rašė apie problemas dėl alkoholio, dar buvusias „prieš septynerius metus“. Būtent tuo momentu Amerikos lietuvis ruošėsi išvykti iš Ispanijos, jautėsi prislėgtas ir kamuojamas depresijos.
Kad M. Ruzgys turėjo bėdų dėl alkoholio, prisiminė ir buvęs šalies prezidentas V. Adamkus. Jis minėjo, kad gyvendamas Čikagoje Europos čempionas gydėsi nuo šios priklausomybės.
Įdomu tai, kad T. Preišagalavičiaus saugomuose šeimos albumuose išliko ir unikalus kadras – 1959-aisiais krepšinio rungtynių metu ant vieno suolelio sėdintys du Europos čempionai – Feliksas Kriaučiūnas ir Mykolas Ruzgys – bei 32-ejų V. Adamkus (tuo metu Adamkavičius).
1959 m. JAV. Feliksas Kriaučiūnas, Valdas Adamkus (viduryje) ir Mykolas Ruzgys.
Problemos dėl svaigalų nedingo ir po 1964-ųjų. Amerikos lietuvio Alekso Lauraičio laiške, 1981 metais rašytame D. Vitartaitei-Ruzgienei, teigiama: „Kartą kalbėjau su Miku. Žadėjo mane aplankyti, tačiau jau keli mėnesiai praėjo ir aš iš jo daugiau nieko negirdžiu. Girdėjau, kad vėl pradėjo gerti.“
Po ilgų paieškų pavyko gauti ir Čikagoje gyvenančio A. Lauraičio numerį. Garbaus amžiaus sulaukęs Amerikos lietuvis šiek tiek papasakojo ir apie M. Ruzgio gyvenimo pabaigą.
„Čikagoje jis susirado naują širdies draugę, kuri turėjo restoranėlį. Jis ten buvo parduotuvės padėjėjas. Ten jam palaikydavau kompaniją. Kai Mykolas buvo jaunas, mėgo draugų kompaniją, mėgo išgerti. Kaip bebūtų, buvo geras žmogus. Tiesa, gyvenimo pabaigoje susitvarkė su problemomis ir nebegėrė“, – prisiminė A. Lauraitis.
Dar 1964-aisiais dėl vienišumo pirmai žmonai guodęsis M. Ruzgys mirė kaip paprastas čikagietis. Apie mirtį 1986-ųjų gruodžio 15-ąją nerašė jokie Amerikos lietuvių laikraščiai, priešingai, M. Ruzgys dar ilgus metus po mirties buvo laikomas dingusiu.
Kapinės, kuriose palaidotas M. Ruzgys.
1989-aisiais, švenčiant Kauno sporto halės ir antro Europos čempionų titulo 50-metį, halėje buvo rengiama didžiulė šventė, į ją buvo sukviesti ir 1939-ųjų Europos čempionai, įsikūrę JAV. Po rugsėjo mėnesį vykusios šventės pasirodžiusiame „Draugo“ numeryje rašoma: „Ruzgys jau keletas metų kaip yra nežinia kur dingęs.“
Apie buvusio bendražygio mirtį dar ir vėliau nežinojo 1939-ųjų Europos čempionas, ryšį su juo palaikęs L. Baltrūnas. Jis 1992-aisiais laiške Danutei klausia: „Ar vis dar neturi Miko Ruzgio adreso, nes manau, kad nesunku būtų gauti dabartinį adresą?“
Istorijos pabaiga
Ilgus metus trukusi tyla paliko daug nežinomybės ir klausimų abiem M. Ruzgio šeimoms – likusiai Lietuvoje ir Ispanijoje. Jos iki pat šių dienų nieko nežinojo apie mylimo vyro bei tėčio gyvenimo pabaigą ir mirties datą.
„Iki pat suaugdami neieškojome tėčio, nes turėjome savų rūpesčių. Atsisveikinome ir su svajone persikelti į JAV“, – pasakojo Michelis.
Ruzgio išvykimas iš Ispanijos šeimą paliko nepavydėtinoje situacijoje. Šeima buvo išblaškyta motinai vienai nesugebėjus išlaikyti keturių atžalų – dvi atsidūrė vaikų namuose. Tai buvo širdį veriantis sprendimas, tačiau kitos išeities sunkiai dirbusi moteris neturėjo.
Michelis su vyresniąja seserimi susitiko jau suaugęs, sugebėjęs rasti jos kontaktinius duomenis per Prancūzijos konsulatą Romoje.
„Buvome nusivylę dėl tokio šeimos likimo. Niekada negavome jokios žinutės apie tėvo mirtį. Asmeniškai aš visada supratau, kad mūsų šeimos likimą lėmė aplinkybių visuma, o ne atstūmimas ar tėvų žioplumas“, – tvirtino Michelis.
Apie Lietuvoje likusios šeimos gyvenimą užsiminiau antroje straipsnių ciklo „Dingęs čempionas“ dalyje, tačiau buvo likęs nepaminėtas svarbus faktas – M. Ruzgio dukros Lidijos laimėjimai.
Po nelaimingo įvykio kurčnebyle tapusi mergaitė, būdama 17-os, 1957-aisiais Milane tapo kurčiųjų žaidynių aukso ir bronzos medalių laimėtoja lengvosios atletikos varžybose.
Sovietų sporto funkcionierių sprendimu L. Ruzgytei nebuvo leista dalyvauti 1961-ųjų žaidynėse, tačiau motinos Danutės ryšiai pagelbėjo ir sportininkė galėjo vykti į 1965 metais Vašingtone surengtas žaidynes.
Lidija Ruzgytė pirma iš dešinės.
Įdomu tai, kad teoriškai Lidija su tėčiu Mykolu galėjo ten susitikti pirmą kartą gyvenime, tačiau iš surinktos informacijos aišku, kad tai neįvyko. L. Ruzgytė Vašingtone iškovojo aukso, sidabro ir du bronzos medalius.
Lidija dar užsiėmė slidinėjimu, greituoju čiuožimu, žaidė krepšinį, o iki pat gyvenimo pabaigos – orientavimosi sportu. Tėčio pilietybė atvėrė kelius jai pačiai pretenduoti į JAV pilietybę. Lidijai JAV pilietybė buvo suteikta 1996-aisiais. Tiesa, į Ameriką moteris nebenuvyko.
Ruzgio dukra mirė praėjusiais metais sulaukusi 79-erių.
Visą gyvenimą didžiosios meilės nepamiršusi D. Vitartaitė-Ruzgienė mirė 2005-aisiais būdama 86-erių.
Ruzgio gyvenimo istorija Lietuvoje liko gyva per žmonos, dukros, anūko Tomo pasiekimus. Apmaudu, kad ryškiai gyvenęs ir krepšinį populiarinti Vakarų Europoje padėjęs vyras prisimenamas tik kaip vienas 1939 metų Europos čempione tapusios Lietuvos rinktinės žaidėjų.
Į daug klausimų apie M. Ruzgio gyvenimą jau neatsakysime. Dalis krepšininko bei trenerio sprendimų liks nesuprasti.
Apie tai galėtų papasakoti tik pats šios istorijos herojus, kurio mėgstamiausia prancūzų filosofo Blaise`o Pascalio citata, anot sūnaus Michelio, buvo ši: „Širdis turi savų paskatų, kurių protas nežino.“