2016-eji – olimpiniai metai. Visų dėmesys krypsta į Rio de Žaneirą, kur rugpjūčio 5-21 dienomis vyks XXXI vasaros olimpinės žaidynės. Iki žaidynių lieka vis mažiau dienų (175 d.). Žaidynėms ruošiasi ir klaipėdiečiai. Gaila, bet realus kandidatas kol kas yra tik vienas – sunkiaatletis Aurimas Didžbalis. Kandidatų į olimpinę rinktinę sąraše yra dar keletas klaipėdiečių, tačiau jiems reikės įdėti nemažai pastangų, kad galėtų įvykdyti olimpinius normatyvus. Straipsnis publikuotas prieš 2016 m. Rio vasaros olimpines žaidynes.
Pasižvalgę po tarpukario laikotarpio periodinę spaudą ir kitus šaltinius, bandysime žvilgtelti atgal, pasidomėti, kaip Lietuvos ir Klaipėdos sportininkams sekėsi dalyvauti paties aukščiausio lygio sporto forumuose – olimpinėse žaidynėse.
Pradžių pradžia
Klaipėdos krašte organizuoto sporto pradmenis aptinkame dar XIX šimtmečio antroje pusėje. Čia pradėjo kurtis sporto klubai, kitos sportinės organizacijos. Klaipėda tebebuvo Vokietijos imperijos sudėtyje, visi klubai buvo vokiški, todėl lietuvių sportininkams teko glaustis pas juos. Vokietija dalyvavo beveik visose olimpinėse žaidynėse nuo pat pirmųjų modernių žaidynių 1896 m.
Klaipėdiečiai dar nebuvo pasiekę tokio lygio, kad patektų į Vokietijos rinktines. I pasaulinio karo nuniokotoje, ką tik atsikūrusioje Lietuvos valstybėje dar 1919 metais pradedamos kurti sporto organizacijos. Rusijoje pagyvenusių ir į Lietuvą grįžusių Stepo Garbačiausko ir Elenos Garbačiauskienės bei jų bendraminčių iniciatyva pradedamos kurti sporto organizacijos. 1919 metais įkurta Lietuvos sporto sąjunga. 1920 metais pradedama orientuotis į olimpinį sąjūdį. Prie minėtų Garbačiauskų prisijungia S. Darius, Bulotų šeima, J. Šulginas. Jų iniciatyva pradėti leisti periodiniai leidiniai „Sportas” ir „Lietuvos sportas”. 1922 m. įkurta Sporto lyga. 1923 m. gruodžio mėnesį į Lietuvos sporto lygos statutą įrašytas naujas įsipareigojimas – sudaryti Olimpinį komitetą. Generolas J. Bulota buvo išrinktas Lygos centro komiteto pirmininku. Sporto lyga pagal savo kompetenciją buvo prilyginta Olimpiniam komitetui. S. Garbačiauskas, tuo metu dirbęs „Kario” korespondentu Paryžiuje, parūpino kvietimą dalyvauti VIII šių laikų olimpinėse žaidynėse.
Į olimpiadą – Klaipėdos futbolininkai
Laikraštyje „Sportas” 1924 m. kovo pabaigoje minima, kad Lietuvos sporto lygos Centro komitetas pradėjo rūpintis pasaulio olimpiados Paryžiuje reikalais: „…kad Lietuva būtų atstovaujama tenai valdžios, spaudos ir Lygos atstovų. Aktyvių sportininkų (dalyvių) kol kas nenumatoma siųsti Olimpiadon, nors tas klausimas galutinai paaiškės per visuotiną metinį Lietuvos sporto lygos suvažiavimą balandžio mėnesį.” Optimizmo nekėlė toliau paminėta kita frazė: „Materialiniu atžvilgiu C. K-tas gyvena dabar sunkų krizį dėl lėšų neturėjimo kasoje.”
Laikraščio „Sportas” 1924 m. 10 ir 11 numeriuose rašoma apie balandžio 6 d. įvykusį Lietuvos futbolo lygos I suvažiavimą. Suvažiavime dalyvavo Kauno ir Klaipėdos futbolininkai. Vis dėlto nutarta registruoti Lietuvos futbolo komandą dalyvauti VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Paskelbtas rinktinės narių sąrašas, kuriame yra ir keleto klaipėdiečių pavardės. Klaipėdos apygardos vicepirmininkas p. Valgau savo kalboje pabrėžė, kad Klaipėdos krašto sporto organizacijos nori arčiau bendradarbiauti su Didžiosios Lietuvos sporto organizacijomis, ypač futbolo srity, ir drauge dalyvauti pasaulio olimpiadoje Paryžiuje.
Narbuto knygoje „Sportas nepriklausomoje Lietuvoje” (1978 m., Čikaga) rašoma: „Artėjo Olimpinių žaidynių pradžia, futbolo komanda užregistruota, žinoma, kas iš Lietuvos dalyvaus, bet apie futbolininkų atvykimą nieko. Daug kitų futbolininkų, jų tarpe latviai ir estai jau buvo Paryžiuje…”
Tuo laiku Kaune vyko Pabaltijo šalių užsienio reikalų ministrų konferencija. Latviai su estais paklausė apie lietuvius futbolininkus, nes žinojo, kad Lietuvos rinktinė užregistruota. Kaip tik tuo laiku latvių ir estų futbolininkai per Kauną keliavo į Paryžių. Latvijos ir Estijos ministrai konferencijos rengėjų paprašė padaryti pertrauką, kad galėtų nuvykti į geležinkelio stotį pasveikinti ir palinkėti sėkmės saviems futbolininkams. Mūsų ministras ir visa delegacija pateko į keblią padėtį, nes negalėjo atsakyti apie mūsų dalyvavimą olimpiadoje. Tik tada buvo susigriebta, prisimintas Lietuvos futbolo lygos prašymas dėl lėšų skyrimo ir pabrėžta, kad dalyvauti reikalinga. Paskubomis sušauktas ministrų kabineto posėdis ir sportinei delegacijai skirta 12000 litų (kiti šaltiniai rodo, kad 10000 litų).
Paskubomis buvo ieškomi futbolininkai, išrašomi užsienio pasai, rūpinamos vizos. Be jokio pasiruošimo, be bendrų treniruočių, toli gražu ne geriausios sudėties sudaryta rinktinė išsiųsta į Paryžių. Be trenerio, žaidėjas, kapitonas ir vadovas buvo tas pats žmogus – Stepas Garbačiauskas. „V.22. 4 v. 55 min. Lietuvos Olimpinė komanda išvažiavo į VIII Olimpiadą Paryžiun. Klaipėdos 6 lošikai pasivėlavo ir dėlto nedalyvaus. Rungtynės prieš Šveicariją įvyks 25. V. 2 val. 30 min. Peršingo stadione ir jokiu būdu negalėjo būti atidėtos”, – rašė „Sportas”. Klaipėdos žaidėjai, kaip žinoma, tuo metu buvo šiek tiek aukštesnės klasės. Deja, jų pirmosiose lietuviams olimpinėse žaidynėse neišvydome. Kadangi buvo abejojama ar pavyks laiku atvykti, buvo telegrafuota ir prašyta rungtynes su Šveicarija atidėti.
Pamiršo pasiimti kamuolį
Kelionė neapsiėjo be nuotykių. Su nuoskauda aprašoma vykstančiųjų nuotaika: „…ta sudėtimi komanda nėra žaidusi, atskiri asmenys dėl aikščių stokos mažai treniravęsi, retas kas spėjęs duonos kąsnį įsidėti kelionei, jokios vilties laimėti, jokio trenerio, masažisto net ir sviedinys paskubomis pamirštas paimti, net jokio tautiško ženklelio. Gerai, kad netyčia atsirado tautiško kaspino, kurį, Eitkūnų stoty, pasiskolinę iš bufeto tarnautojos adatą vienas kitam prisiuvome…”
Gegužės 24 d. 1 val. nakties traukinys atbildėjo į Belgijos pasienio stotį. Pasus tikrinęs žandaras, neradęs belgų tranzitinės vizos, visus žaidėjus išlaipina iš traukinio. Jokie aiškinimai, kad čia olimpinė komanda, vykstanti į olimpiadą, kad rytoj reikia žaisti, nepaėjo. Iš atėmusio pasus žandaro sužinota, kad ryte reikia grįžti į artimiausią Vokietijos miestą, kur yra Belgijos konsulatas, gauti vizas ir apie 11 val. dienos tęsti kelionę su 12 valandų vėlavimu. Tik gegužės 24 d. 11 val. 35 minutės nakties komanda atvyksta į Paryžių. Žaidėjus pasitiko Lietuvos atstovybės nariai, S. Garbačiauskas ir kiti. Pasiekę olimpinį kaimelį, ilsėtis nuėjo tik apie 3 val. nakties. Beveik tris paras nemiegojusius žaidėjus šiek tiek padrąsino iš Lietuvos sporto lygos gauta telegrama: „Laikykitės!”
Olimpinis krikštas
1924 m. gegužės 25 diena. Pirmam susitikimui burtai suvedė žaisti su Šveicarijos komanda. Žinant Šveicarijos futbolininkų, kurie tuo metu buvo vieni iš pajėgiausių Europoje, pajėgumą, mūsų vargingai komandai gerų rezultatų tikėtis nebuvo realu. Apie rungtynių atidėjimą dėl mūsiškių vėlavimo nebuvo net kalbos. Nors mūsiškiai gynėsi ir darė tai, ką galėjo, pralaimėta rezultatu 0:9 (0:4). Pasiguosti galima tik tuo, kad mūsų varžovai nukeliavo iki finalo ir tik čia pralaimėję urugvajiečiams Olimpiadoje užėmė antrąją vietą. Vis tik galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti, kad Olimpinių žaidynių atidarymo metu tarp kitų 45 valstybių vėliavų plevėsavo ir lietuviška trispalvė. Istorinis įvykis – jie buvo pirmieji. Mūsų futbolininkų pirmąjį pasirodymą olimpiniame stadione stebėjo 10 tūkstančių žiūrovų.
Dviratininkui nutrūko grandinė
Pirmieji olimpiečiai – futbolininkai jau buvo seniai baigę savo pasirodymą, o dviratininkai dar tik dalyvavo atrankoje, besiaiškinant kam teks dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Liepos 13 d. vyko Lietuvos komandinės ir individualios pirmenybės, tuo pačiu „patikrinamosios priešolimpinės lenktynės”. 120 km plento lenktynės vyko maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas. Laikraštis „Sportas” skelbia, kad kelias blogas, keliose vietose remontuojamas. Todėl nesėkmės prasideda jau antrajame kilometre. LDS (Lietuvos dviratininkų draugija) netenka vieno dalyvio K. Markevičiaus, kuris „įvažiavo į vežimą ir padarė „aštuoniukę”. Iš lenktynių pasitraukia vienas iš favoritų Malcanas („Sveikata”), kuriam nutrūko grandinė. Kazakas (LDS) sugaišo daugiau kaip pusvalandį, taisydamas sprogusią kamerą. Pirmieji Marijampolę pasiekia lygiu tempu važiavę Isakas Anolikas („Makabi”) ir Juozas Vilpišauskas (LDS). Marijampolėje pailsėję 5-10 minučių, lenktynininkai pasuko atgal į Kauną. Sugaišęs 5 val. ir 1 minutę pirmasis finišą pasiekia I. Anolikas. Nedaug nuo jo atsiliko J. Vilpišauskas. Taip buvo išaiškinti kandidatai vykti į Olimpines žaidynes. Prieš tai vykusiose Lietuvos pirmenybėse J. Vilpišauskas buvo užėmęs 3-ąją, o I. Anolikas 4-ąją vietą. Lietuvos čempionu tapo Kremeris, antras prizininkas – Malcanas. Šie abu kybartiečiai jau buvo išsikovoję teisę dalyvauti Olimpinėse žaidynėse. Buvo planuojama dviratininkų delegaciją sudaryti iš trijų lenktynininkų ir vieno atsarginio. Kadangi Kremeris ir Malcanas „pasivėlavo išgauti užsienio pasus”, į Paryžių išvyko tik I. Anolikas ir J. Vilpišauskas.
Bėdos dėl inventoriaus
Paėmę su savimi „lenktynių tipo” dviračius „Brenabor” ir „Pežo”, liepos 19 d. I. Anolikas ir J. Vilpišauskas išvyksta į Paryžių. Liūdnai žvelgdami į savo dviračius, lenktynininkai suprato, kad jų dviračiai yra tokios būklės, kad ir paprastą važiavimą kažin ar išlaikytų. Visa viltis buvo „Peugeot” firma, iš kurios Lietuva pirkdavo nemažai dviračių. Firmos specialistai, apžiūrėję mūsiškių dviračius, konstatavo, kad galima sutvarkyti tik J. Vilpišausko dviratį ir tai ne už dyką. Specialistų nuomone I. Anoliko dviratis pasirodė visiškai netinkamas tokioms lenktynėms, juo labiau kalnuotais Prancūzijos keliais. Žlugo viltys ir norint dviratį išsinuomoti. Beliko vienas kelias – pirkti nepigiai kainuojantį dviratį. Teko pakloti visus turimus pinigus, nepaliekant nei kelionei sugrįžti į Lietuvą. Už J. Vilpišausko dviračio remontą irgi teko pakloti nemažus pinigus. Čiupę dviračius, dviratininkai vėluodami paskubom lekia į registracijos vietą, tam skirtam laikui jau pasibaigus. Nors atlėkė paskutiniai, registracija pavyko. Nakvynei pavyko gauti nebrangų butą, o ankstyvą rytą jau teko stoti į 188 km plento lenktynių startą.
Netikėtumai lenktynių trasoje
Su neslepiamu pavydu žiūrėdami į kitų valstybių lenktynininkus, kurie, anot „Sporto” laikraščio, „gerai aprengti vilnonėmis megztinėmis, gerai apsirūpinę kelionei valgių ir ant nugaros po kelias atsargines šinas turi”. Mūsiškiai dėl pinigų stokos tik plonas megztinėles tegalėjo nusipirkti ir tas be kišenaičių. Todėl „išvyko be atsarginių šinų ir net bulkutės kišenėn nepasiėmė”. Nors plentas lygus kaip stalas, ant jo pasitaiko aštrūs akmenukai, tad mūsiškiai turėjo ne vieną kartą sustoti kontrolės punktuose ar miesčiukuose ir bandyti pasiskolinti ar nusipirkti atsarginę padangą. Deja, tai ne visada pasisekdavo. Kalnuotoje vietovėje, nuo starto nuvažiavus apie 100 km, J. Vilpišauskui staigiame posūkyje nepavyko suvaldyti dviračio. Nukritusį ir smarkiai apsidaužiusį dviratininką pakėlė pro šalį automobiliu važiavę švedai ir nuvežė į stadioną, kur jam buvo suteikta medicininė pagalba. Septintą kartą pradūręs padangą, lenktynių tęsti nebegalėjo ir I. Anolikas. Praradęs galimybę važiuoti dviračiu, I. Anolikas pateko į keblią situaciją. Į finišo vietą, parvežę visus sužeistus dalyvius ir sulaužytus dviračius jau sugrįžo visi techninės pagalbos automobiliai, visi išsiskirstė, o I. Anoliko vis dar nėra. Užklausus telefonais, visi kontrolės punktai sakėsi nieko nežinantys apie negrįžusį dviratininką. Kaip vėliau paaiškėjo, sugedus dviračiui, jam nepavyko prisišaukti pagalbos. Neradęs galimybės parsigauti į finišo vietą, kelyje sutiko tokį pat nelaimės draugą belgą. Abu nemokėdami prancūzų kalbos, šiaip taip pasiekė artimiausią geležinkelio stotį. Gailestingas prancūzas už savo pinigus abiem nupirko bilietus ir jie laimingai sugrįžo namo. Ir tai dar ne paskutinė bėda. Pinigai baigėsi, nėra net už ką pirkti bilietus atgal. Iš Kauno praneša, kad pinigai tik renkami. Netgi buvo kilusi mintis į Kauną grįžti dviračiais, bet vėliau persigalvota ir nutarta, pasiskolinus pinigų iš Lietuvos atstovybės, į namus grįžti traukiniu.
Šaipytis nėra ko
Suprantama, kad ne vienam skaitančiam šias eilutes apie šių pirmųjų olimpiečių dalyvavimą gali kilti noras kritiškai vertinti bandymą lygintis su geriausiais pasaulio sportininkais. Vis dėl to verta prisiminti, kad nuo Lietuvos valstybės atkūrimo buvo praėję vos šešeri metai. Sporto tradicijos buvo tik pradėjusios formuotis. Net dabartiniams sporto organizatoriams, turintiems ilgametę patirtį, ne visada pavyksta išvengti organizacinių nesklandumų. Todėl pirmųjų olimpiečių ryžtą ir pasiaukojimą reikėtų vertinti palankiai. Tuo labiau, kad jų dalyvavimas Olimpinėse žaidynėse sudarė sąlygas atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą netgi anksčiau (1988 m. gruodžio 11 d.), negu buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.
str., V. Plungė, ve.lt, 2016.02.12