Čečėnų krepšinio milžino drama: ūgis ir pakylėjo, ir sugniuždė

Čečėnų krepšinio milžino drama: ūgis ir pakylėjo, ir sugniuždė

Lrytas.lt publikuotas straipsnis 2018.01.06

Ūgis – 232 centimetrai, svoris – 190 kilogramų. Dėl savo fizinių duomenų Uvaisas Achtajevas visada buvo labiausiai pastebimas ir krepšinio aikštėje, ir gyvenime.

Dėl savo fizinių duomenų Uvaisas Achtajevas visada buvo labiausiai pastebimas ir krepšinio aikštėje, ir gyvenime.
Sportininkas, per savo karjerą nelaimėjęs nė vieno reikšmingo titulo, vis tiek buvo laikomas vienu pajėgiausių savo laikmečio krepšininkų. Ir, žinoma, buvo pats aukščiausias.
Berniukas stulbino jėga
Jo niekas nevadino Uvaisu, rašo lenta.ru. Sirgaliams, miniomis sekiojusiems paskui gigantišką vidurio puolėją, jis visada buvo Vasia – Vasia Čečėnas. Švelni rusiška pravardė patiko krepšininkui, bet jis niekada nepamiršo savo šaknų.
1944-ųjų vasarį tada 14-metis Uvaisas drauge su šimtais tūkstančių kitų čečėnų ir ingušų buvo ištremtas sovietų valdžios iš tėvynės į Kazachstaną. Ne pagal metus aukšto ir stipraus berniuko šeima atsidūrė Karagandoje.
Ešelonuose pakeliui į Centrinę Aziją mirė tūkstančiai žmonių, kuriuos gyvieji laidojo sniege trumpų traukinio stabtelėjimų metu. Perpildytuose vagonuose nelaimėliai kentė nuo šalčio, bado, ligų.
Išgyvenusieji pateko į svetimą vietovę, kur jiems niekas nenorėjo duoti nei žemės, nei darbo, nei produktų. Ištremtieji vertėsi medienos ir valgio vagystėmis.
Per vieną tokių mėginimų milicininkas sučiupo dvimetrinį berniuką Achtajevą, nešantį keturis medinius geležinkelio pabėgius. Tuo tarpu eilinis vyras vargiai galėjo pakelti vos vieną.
Milicininkas nenubaudė Uvaiso, o patarė vaikinukui eiti sportuoti. Kitus dvejus trejus metus jis bandė boksą, imtynes ir lengvąją atletiką. Tik nesuvokiama, kokioje svorio kategorijoje varžėsi Achtajevas, nes jis buvo daug didesnis ne tik už bendraamžius, bet ir suaugusius vyrus.
Krepšininku Uvaisas tapo padedant treneriui Isaakui Kopelevičiui, kuris pastebėjo milžiną Karagandoje ir pasiūlė keltis į Almatą, o ten pakeisti disko metimo sektorių į parketą ir krepšius.Daugiau nuotraukų (3) Dėl savo fizinių duomenų Uvaisas Achtajevas visada buvo labiausiai pastebimas ir krepšinio aikštėje, ir gyvenime.
wsport.su
U.Achtajevas sutiko ir jau 1947 m. su vietos kūno kultūros technikumo komanda išvyko į SSRS sportinės pakraipos institutų ir technikumų spartakiadą. Taip ir užgimė Vasia Čečėnas – didžiulis žaidėjas, kurį pažinojo visas miestas.
232 cm ūgio 17-metis centras kėlė tikrą ažiotažą: jį sekiojo smalsuoliai, kuriems rūpėjo viskas – kaip jis žaidžia, kuo rengiasi, kaip apskritai gyvena.
Geraširdis ir bendraujantis Vasia maudėsi dėmesyje, o paskui eidavo į aikštę ir vienas apžaisdavo varžovus.
Duokite kamuolį Achtajevui
Vidurio puolėjo ūgis buvo svarbiausias pranašumas. Stovėdamas ant grindų Vasia galėjo po savo krepšiu atkovoti bet kurį kamuolį, šį paskui perduodavo žemesniems partneriams ir milžiniškais žingsniais skubėdavo į puolimą.
Aukštas perdavimas – ir kamuolys atsidurdavo U.Achtajevo rankose, o paskui – krepšyje. Joks varžovas neįstengė jo pasiekti, jau nekalbant apie metimo blokavimą.
Gigantiškas kūnas neleido jam greitai bėgioti. Kaip kitaip – Uvaiso kojos laikė kone 200 kg svorį, todėl centras buvo lėtas ir nerangus.
Bet tuo laikmečiu negaliojo atakos laiko limitas, todėl U.Achtajevas galėjo bėgti į puolimą nors ir tūkstantį metų – svarbiausia, kad kamuolys galiausiai atsidurdavo krepšyje.
Tiesa, ilgai išbūti aikštėje U.Achtajevas negalėjo – neužtekdavo ištvermės. Be to, jis niekada nežaidė avėdamas patogia avalyne: 58-ojo dydžio batus jam siūdavo pagal specialų užsakymą, bet jie greitai plyšdavo nuo milžino svorio.
“Jis su kamuoliu elgėsi minkštai. Vasia iš tiesų žaidė. Ir nereikia manyti, kad Achtajevas buvo ribotų galimybių žaidėjas – jokiu būdu! Žinoma, pirmiausia jis išnaudodavo savo ūgį ir stengėsi įmesti, tiksliau – įgrūsti kamuolį į krepšį. Bet jis taip pat turėjo neblogą metimą, ypač – nuo baudos linijos. Jis puikiai gynėsi, darydamas tokius “stogus”, iš po kurių išlįsti būdavo nežmoniškai sunku. Tai buvo protingas, mąstantis krepšininkas, mylintis, jaučiantis ir suprantantis krepšinį”, – taip U.Achtajevą yra apibūdinęs legendinis SSRS treneris Aleksandras Gomelskis.


Dėl savo fizinių duomenų Uvaisas Achtajevas visada buvo labiausiai pastebimas ir krepšinio aikštėje, ir gyvenime.
kavpolit.com
Uvaisas visais atžvilgiais būdavo nepatogus priešininkas. Bet titulų jis taip niekada ir nepelnė.
Visą savo neilgą karjerą U.Achtajevas praleido tuometės Almatos komandoje “Burevestnik”, kurią geriausiu atveju buvo galima pavadinti SSRS čempionato vidutinioke.
Vis dėlto kaip sunku būdavo varžovams kovoti su maža, bet išdidžia ekipa, turėjusia milžinišką lyderį!
Treneriai ir žaidėjai įvairiai bandydavo sustabdyti gigantą. Buvęs krepšinio teisėjas Eduardas Asrijancas prisiminė, kaip per rungtynes su “Dinamo” vienas maskviečių kuteno U.Achtajevą ir šis dėl to prarasdavo kamuolį. Galiausiai įsiutintas Vasia užmynė priešininkui ant kojos – ir tas prarado sąmonę.
Toks vidurio puolėjo reikėjo SSRS rinktinei, o jam reikėjo rinktinės. Bet sužaisti nacionalinėje komandoje kokiame nors čempionate U.Achtajevui taip ir nepavyko – juk jis buvo deportuotas čečėnas, o tą užmiršti milžinas kategoriškai atsisakydavo.
Nesutiko išsižadėti savo tautybės
1952-aisiais U.Achtajevas buvo per žingsnį nuo kelionės į olimpines žaidynes Helsinkyje. Rinktinė jo norėjo, o pats krepšininkas irgi neprieštaravo. Kalbama, kad tuo rūpinosi pats Lavrentijus Berija – 1944-ųjų čečėnų trėmimų organizatorius. Sužinojęs centro tautybę L.Berija pareikalavo, kad U.Achtajevas pasikeistų pavardę ir pripažintų save žydu. Vasia atsisakė tapti Kopelevičiumi ir išvyko namo, į Almatą.
Praėjus dvejiems metams jam vis dėlto pavyko apsivilkti SSRS rinktinės marškinėlius, bet sovietai tas rungtynes pralaimėjo bulgarams, o U.Achtajevas buvo apkaltintas blogu žaidimu.
Tačiau ir be ypatingo asmeninio indėlio žaidžiant SSRS rinktinėje U.Achtajevas jai padarė labai daug.
“Dėl to, kad pasaulio čempionatuose ir olimpiadose sovietų rinktinė ėmė užkariauti pozicijas, buvo didelis tokių žaidėjų kaip U.Achtajevas nuopelnas. Sulig jo ir kitų aukštaūgių atsiradimu sovietų krepšinis padarė staigų kokybinį ir kiekybinį šuolį. Aukštaūgių nauda komandai privertė trenerius ieškoti ir specialiai ruošti milžinus, be kurių pažanga buvo tiesiog neįsivaizduojama”, – kadaise samprotavo treneris A.Gomelskis.
Diabetas ir asmeninė vairuotoja
1957-aisiais tuomet 27-erių krepšininkui buvo nustatytas cukrinis diabetas. Po kiek laiko U.Achtajevas susirgo plaučių uždegimu.
Milžinas pasveiko, bet žaisti jau nebepajėgė. Po dvejų metų jis persikėlė į Grozną ir ėmė dirbti treneriu.
Čečėnijos sostinėje jis pasistatė dviaukštį namą, kuriame įsikūrė su mažyte moterimi Tamara, tapusia jo gyvenimo drauge.
Jiedu susipažino 1956-aisiais Uvaiso motinos iniciatyva. U.Achtajevui dėl savo ūgio buvo sudėtinga susirasti merginą. Milžinas iš pradžių išgąsdino ir Tamarą.
“Aš, žinoma, buvau girdėjusi apie jį, bet negalėjau net įsivaizduoti, kad jis toks aukštas. Pamačiusi vos nenualpau – toks jis buvo didžiulis, kone dukart aukštesnis už mane. Bet, matyt, tai buvo likimas”, – yra pasakojusi krepšininko žmona.
Į U.Achtajevą gatvėje nuolat krypo visų akys. Ūgis jam trukdė ir buityje: milžinas netilpo automobilio vairuotojo sėdynėje, todėl Tamara tapo jo asmenine vairuotoja.
Rūbai, batai – viskas buvo siuvama pagal užsakymą. O miegoti teko specialioje lovoje – trijų metrų ilgio.
U.Achtajevas krepšininkus treniravo iki 1973-iųjų, kol nesusilaužė kojos. Tai įvyko absurdiškai: mylimas katinas bėgo pro šalį ant laiptų ir šeimininkas, vengdamas sužaloti gyvūną, nerangiai žengė per jį ir griuvo.
Milžinui lūžo pėda ir šios traumos jis niekada iki galo neišsigydė. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jį kamavo įvairios ligos, bet labiausiai kankino būtent pėda.
U.Achtajevas mirė sulaukęs 48-erių. Prieš tai artimųjų paprašė, kad jo antkapis būtų normalaus dydžio – nenorėjo, kad ir po mirties žmonės kreiptų dėmesį į jo ūgį.
Tamara išsikraustė iš namo, kuriame viskas priminė sutuoktinį. Didelį – kaip ir tiko buvusiam šeimininkui – būstą ji iškeitė į vieno kambario butą.
Našle Tamara tapo 44-erių, bet iki savo paskutinių dienų liko ištikima savo garsiajam vyrui.

MENU
DEMO