Lietuviška A. Karnišovo kelio pradžia: jį treneriai tiesiog gaudė Artūras Karnišovas
„Koks buvo Artūras? Ilgas ir ne pagal savo metus kūdas“, – prisiminusi pirmąją pažintį su tuomet devynerių metų Artūru Karnišovu šypsosi jo vaikystės trenerė Ona Dindaitė-Mukienė.
48 metų buvęs krepšininkas ką tik įėjo į istoriją, užėmęs Čikagos „Bulls“ klubo vadovo postą ir tapdamas pirmuoju tokias aukštas pareigas NBA einančiu lietuviu.
Karnišovo kelias iki šių pareigų veda iš sostinės, kur jis pradėjo savo profesionalo karjerą 1988 m. patekęs į Vilniaus „Statybos“ ekipą.
Prieš tai talentingas vaikinas treniravosi Vilniaus krepšinio mokykloje, kur jį pirmą kartą ir pastebėjo O. Dindaitė-Mukienė.
„Iš karto buvo matyti, kad tai buvo talentas, tik reikėjo palaukti, kol jis užaugs, – LKL.lt pasakojo trenerė. – Artūras buvo labai mielas, pareigingas vaikas. Žodžiu, idealus žaidėjas, be jokių pretenzijų. Didelis talentas ir dar darbštus.“
Kai O. Dindaitė-Mukienė pradėjo treniruoti A. Karnišovą, jam buvo vos devyneri. Visgi net ir tokio amžiaus krepšinio aikštėje jis išsiskyrė iš bendraamžių.
Be to, Artūrą nuo pat mažų dienų skatino ir tėvo pavyzdys – Mykolas Karnišovas savo laikais taip pat rungtyniavo „Statyboje“ ir buvo vienas pagrindinių komandos veidų.
„Artūras nuo pat pradžių sakė, kad bus krepšininkas. Vis tiek tai atėjo iš tėvo, kiti keliai jam gal ir neatrodė tokie įdomūs.
Atsimenu, kai Artūrui buvo penkiolika ar šešiolika, jį siųsdavo į visokias varžybas atstovauti mokyklai – ir lengvosios atletikos, ir plaukimo. Žodžiu, visur, nes fiziniai duomenys labai tiko. Jį treneriai tiesiog gaudė, jam tekdavo bėgti nuo jų“, – juokėsi O. Dindaitė-Mukienė.
Pavyzdingu elgesiu A. Karnišovas pasižymėjo ir už aikštės ribų.
„Išskyrus savo fizinius duomenis, jis iš kitų vaikų niekaip neišsiskirdavo, buvo ramus, neišsišokdavo. Jam pasakydavai ir jis dirbdavo. Su juo buvo labai paprasta. Čia, aišku, ir geras tėvų auklėjimas prisidėjo. Artūras viską darydavo maksimaliai ir mokslų tikrai neapleisdavo.
Kaip ir dabar, jis buvo santūrus, mandagus, tiesus. Visada sakydavo, ką galvoja. Buvo toks atvejis jau nepriklausomybės laikais, kai su savo vaikų grupe važiavome į turnyrą Ispanijoje ir prieš tai dėl garantijos paskambinau Artūrui ir paprašiau, kad, jei kelyje sugestų autobusas, jis paprašytų savo klubo pagalbos nuvežti tuos vaikus į turnyrą.
Jis pasakė, kad pasitars su klubo vadovais, ir vėliau perskambinęs prižadėjo prireikus padėti. Tai tik vienas pavyzdys, koks jis žmogus“, – apie buvusį auklėtinį pasakojo O. Dindaitė-Mukienė.
Karnišovas į suaugusiųjų krepšinį žengė anksti, dar būdamas 16 metų. Tuomet 204 cm ūgio jaunuolis apsivilko „Statybos“ marškinėlius ir įsiliejo į klubo kolektyvą.
„Jis visada ruošėsi žaisti „Statyboje“, kaip ir jo tėvas. Artūrui buvo nesunku pritapti, jį komandoje visi labai gerbė, jis nekėlė jokių audrų.
Net nusprendęs baigti karjerą, Artūras tai padarė be jokių dramų, surengė spaudos konferenciją ir pasakė, jog dėl traumos nustos žaisti. Aš vėliau jį susitikau prie Sporto departamento ir jis manęs paklausė, ar pykstu. Toks tas Artūras, – šypsojosi O. Dindaitė-Mukienė. – Aš atsakiau, kad neturiu ko pykti – jeigu kamuoja traumos, ateina laikas pradėti kitą etapą.“
Net ir A. Karnišovui baigus karjerą, jo ryšys su buvusiais treneriais nenutrūko. O šiems stebėti buvusio auklėtinio sėkmę už Atlanto – vienas malonumas.
„Treneriui tokie dalykai tik glosto širdį“, – šypsojosi O. Dindaitė-Mukienė.