14 Nr. Įdomus straipsnis/interviu apie buvusį Kauno „Žalgirio“ žaidėją ir kapitoną 1968-1979 m., bei Lietuvos rinktinės žaidėją Joną Jurkšaitį pavadinimu „Karjerą nutraukė šventė“

Jonas Jurkšaitis 1971-1975 metais atstovavo Lietuvos krepšinio rinktinei

Vidurio puolėjas Jonas Jurkšaitis prieš ketvirtį amžiaus tris sezonus buvo Žalgirio kapitonas, o iš viso Kauno ekipos marškinėlius vilkėjo net vienuolika metų. Tikriausia būtų žaidęs dar bent vienerius metus, tačiau dėl nesutarimų su treneriu Rakausku ir Žalgirio sporto draugijos miesto tarybos pirmininku Tokeriu turėjo pasitraukti. Tinkamas momentas atleisti dvimetrinį krepšininką pasitaikė, nes Jurkšaitis su kitu žalgiriečiu Eugenijum Vasiliausku audringai atšventė gimtadienį.
Dabar 54 metu (2003m rašyta) vyras dirba vienoje įmonėje apsaugininku ir du kartus per savaitę žaidžia krepšinį su Žalgirio veteranais.

Kam turėtumėte būti dėkingas už tai, kad tapote žalgiriečiu?               

Vytautui Bimbai. Jis tada treniravo Žalgirį ir stengdavosi ateiti į įvairaus lygio varžybas. Taip Bimba ieškojo žaidėjų, tinkamų meistrų komandai. Aš studentų varžybose atstovavau Kauno „Politechnikai“. Meistriškumu iš kitų labai neišsiskyriau, bet dvimetrinių tais laikais nebuvo daug. Treneris paklausė, ar sutinku dešimt metų žaisti Žalgiryje. 1968 sukirtome rankomis, o laikas parodė, kad Bimba apsiriko tik vieneriais metais.

Tris sezonus buvote komandos kapitonas. Ką reiškė tos pareigos?

Nieko išskirtinio. Tik šiek tiek įpareigojo, nes kapitoną rinkdavo visa komanda.

Jūs prastai matėte. Ar tai atsiliepdavo žaidimui?

Esu trumparegis. Kai pradėjau treniruotis, kildavo problemų, nes matydavau tik tai, kas netoli. Bimba paskambino kažkokiems aukštiems valdininkams ir man per savaitę pagamino kontaktiniu lęšius. Jų šiaip būtų reikėję laukti dvejus metus.

Mėgote atakuoti kabliu. Kas išmokė taip mesti?

Nesu baigęs sporto mokyklos. Mėtyti kabliu mokiausi iš komandos draugų Budniko ir Venzbergo. Gyvenimas privertė ir išmokt mesti atsilošusiam.

Koks Jūsų rezultatyvumo rekordas SSRS pirmenybėse?

Kaune į Minsko RTI krepšį įmečiau 30 taškų.

Kaip Žalgirio krepšininkai sutikdavo komandos naujokus? Būdavo kokios nors krikštynos?

Nebūdavo. Senbuviai naujokus priimdavo geranoriškai. Jaunus vaikinus užtardavo Giedraitis, Budnikas, Venzbergas. Visa komanda buvo draugiška, vadinamosios „dedovščinos“ Žalgiryje nebuvo.

Kaip žalgiriečiai švęsdavo gimtadienius?

Visa komanda nesirinkdavo – kurio nors gimtadienį paminėdavo grupė draugų. Mano geriausias draugas buvo dabar jau miręs Vasiliauskas. Gerai sutariau ir su Patkausku.

Ar per visą karjerą neteko susipykti su kuriuo nors komandos draugu?

Kartą susipykome su Venzbergu. Dėl ko? Palangoje nepasidalinome mergomis. Tuo metu vyko fizinio rengimo stovykla, todėl buvome nuvargę ir pikti. Tačiau jau kitą dieną susitaikėme. Daugiau incidentų nepatyriau.

Ar pamenate Taline vykusį Algimanto Žukausko gimtadienio pobūvį? Tada besilinksminančius žaidėjus užklupo
treneris Stepas Butautas ir atleido tik jubiliatui. Kaip buvo nubausti kiti krepšininkai?

Per Žukausko gimtadienį degtinės nebuvo. Gėrėme alų, vyną. Tai pamatęs Butautas nubaudė piniginėmis baudomis. Teko sumokėti po 15 rublių. Treneris pasielgė teisingai.

1971-aisiais Žalgiris po daugelio metų pertraukos pasipuošė SSRS čempionato bronzos medaliais. Kaip buvote sutikti Kaune?

Kur kas kukliau nei mūsų krepšininkai sutinkami dabar. Komanda buvo pakviesta į Kauno miesto
vykdomąjį komitetą, ten įteikė po stiklo vazą ir liepė pasirašyti. O pinigus už tas vazas išskaičiavo iš Žalgirio sąskaitos.

Po dvejų metų vėl iškovojote trečią vietą. Tuo metu geriausioje Lietuvos komandoje žaidė nemažai
biržiečių. Prisimenate šio krašto žmonių priėmimą su garsiuoju biržiečių alumi?

Žinoma. Prieš išvyką į Biržus priėjo Butautas ir tiesiai šviesiai paklausė „Tai Jūs ten gerti važiuojate“? „Ką jūs, treneri „, – atsakiau aš.
Bet po čempionato alučio buvo galima atsigert. Biržuose mūsų laukė pats alaus daryklos direktorius. Prieš pasisėdėjimą sužaidėme rungtynes su biržiečiais. Kadangi buvau jaunas, grįžęs iš Biržų jaučiausi visiškai gerai ir kitą dieną atstovavau Politechnikai per studentų varžybas.

Iš kurios aikštės vietos Jums geriausia atakuoti?

Rytais mano ūgis būdavo 202, o dieną – dviem centimetrais mažesnis. Kitos komandos turėjo aukštesnių vidurio puolėjų. Pro juos neprasiverši, todėl atakuodavau iš keturių penkių metrų. Mėgdavau mesti ir iš toliau.

Kaip Jus vadindavo žalgiriečiai?

Mamania. Pravardę sugalvojo Patkauskas. Maskvoje buvo tokia močiutė, mes jai lašinių atveždavome. Aš ją pirmas pavadinau mamania. Patkauskui patiko tas žodis ir juo pakrikštijo mane.

Tekdavo gintis nuo pernelyg įkyrių gerbėjų moterų?

Jos skambindavo į namus, ypač tada, kai laimėjome SSRS pirmenybių bronzos medalius. Žmona
atsiliepdavo ir paskui klausdavo, kas skambino, „Nežinau „, – atsakydavau. Buvome jauni, aukšti, gražūs todėl moterų dėmesio netrūkdavo.

Apie to meto žalgiriečius sklido daug įvairiausių gandų. Buvo kalbama, kad Jurkšaitis ir Vasiliauskas
su komanda turėjo atsisveikinti dėl Jūsų gimtadienio šventimo. Yra tiesos?

Vienas Žalgirio draugijos vadovų Tokeris neseniai buvo išėdęs Butautą. Tuo metu traumas gydėsi Linkevičius, Jovaiša.
Treneris Rakauskas pradėjo eksperimentuoti – per mačą su Vilniaus Statyba leido žaisti jauniems
vaikinams. Mane prisiminė, kai iki rungtynių pabaigos buvo likusios penkios minutės. „Gelbėk: , – sako. Ką čia išgelbėsi pakilęs nuo suolo.
Netrukus sugalvojo, kad reikia perrinkti kapitoną. Tačiau vyrai per susirinkimą kapitonu paliko mane.
1979 metais komandoje buvo palaida bala. Aš užsitraukiau trenerio nemalonę, nes pasakydavau savo nuomonę, nusistebėdavau deriniais. Todėl Tokeris ir Rakauskas norėjo manęs atsikratyti. Jiems atsirado gera proga, kai komanda beviltiškai pralaimėjo Minsko RTI krepšininkams.
Po šios nesėkmės pagalvojau – velniop viską ir su Vasiliausku truputį pašventėm. Kai mus atleido, stebėjosi net rusų treneris Aleksandras Gomelskis: „Žalgiriui taip blogai, o dar žaidėjus išvaro “

Ar rungtyniaudamas gyvenote šia diena ir dėl nieko nesukote galvos?

Aš ne tik žaidžiau krepšinį, bet ir mokiausi KPI. Baigiau Elektrotechnikos fakultetą. Dabar manau, kad reikėjo studijuoti humanitarinius mokslus.

Ką veikėte baigęs sportuoti?

Baigęs institutą ir žaisdamas Žalgiryje, gaudavau atlyginimą iš Šilko kombinato. Kai mane atleido iš komandos, nuėjau į Šilką. Ten dirbau technologu, meistru, energetiko pavaduotoju. Dabar dirbu ne pagal specialybę – apsauginiu.

Niekada nenorėjote būti treneriu?

Ne. Apie šią profesiją net negalvojau, nes buvau baigęs ne Kūno kultūros, o Politechnikos institutą.

Jeigu būtų galimybė rinktis: dabartiniai laikai ir dabartinis Žalgiris ar praėję laikai ir tuometinis Žalgiris?

Reikėjo gimti vėliau. Aiškiau nei aišku, ką rinktis. Tada žalgiriečiai gaudavo tik butą. Dabar krepšininkai gyvena kur kas geriau, jie gali susitvarkyti ateitį. Net nereikia būti Saboniu.

Ar krepšinyje pasiekėte viską, ką galėjote?

Ne viską, nes neužteko laiko. Dabar krepšininkai rungtyniauja ilgai, net po 20 metų. Jiems sudarytos geros reabilitacijos sąlygos. Mano laikais buvo tik pirtis. Iš žaidėjų reikalavo maksimalių rezultatų, o reabilitacijos priemonių nebuvo. Todėl sportininkus greitai nualindavo.

Šiuo metu dažnai paimate į rankas kamuolį?

Du kartus per savaitę. Pirmadieniais ir penktadieniais „Drobės “ salėje sportuoju su Žalgirio veteranais. Dalyvauju vietinėse varžybose.

Kiek iš 10 baudų pataikote?

bet kada galiu įmesti šešias, septynias.

Ar dabar labai domitės krepšiniu?

Žalgirio klubas įteikė kvietimą į Eurolygos rungtynes – tuo pasirūpino Sabonis. O iš LKL varžybų vertos dėmesio tik Žalgirio ir Lietuvos ryto dvikovos.

 

str., įkeltas 2021/07/10

MENU
DEMO