13 Nr. interviu su buvusiu Lietuvos rinktinės žaidėju ir Kauno „Žalgiriui 1975-1982 m. atstovavusiu Dariumi Laskiu pavadinimu „Krepšinis užvaldo visam gyvenimui“

Darius Laskys atstovavo Lietuvos krepšinio rinktinei

D.Laskys gimtadienį švenčia tą dieną, kai vyrai sveikina moteris – Kovo 8-ąją. Toks sutapimas krepšininko visai neerzina, viena šventė netrukdo kitai. „Kai buvau jaunesnis, gal kiek nejaukiai jausdavausi, bet dabar – puikiai. Abi šventes pavyksta suderinti, dėl to neturiu jokių kompleksų“, – teigė „Žalgirio“ veteranas.

Kauno komandoje jis žaidė 1975-1982 m. Profesionalus krepšinis liko toli praeityje. „Dabar turiu šiokį tokį versliuką, tapau statybininku. Statome medinius karkasinius namus, nemažai tenka būti užsienyje, nes Lietuvoje tai nėra labai populiaru, nors dabar ši technologija populiarėja ir pas mus. Taip užsidirbu gyvenimui“, – pasakojo D.Laskys. Darbe praverčia Kauno politechnikos institute įgytas inžinieriaus išsilavinimas. „Kaip banaliai beskambėtų, bet to, ką išmokai, ant kupros nenešiosi. Bet koks išsilavinimas padeda“, – neabejojo D.Laskys. Su juo kalbėjomės apie „Žalgiryje“ praleistus metus, vėlesnius karjeros vingius ir puikų Kauno komandos žaidimą šį sezoną.

– Į „Žalgirį“ atėjote labai jaunas. Koks buvo jūsų kelias į reprezentacinę Kauno komandą?

– Į „Žalgirį“ patekau vos sulaukęs 17 metų, treneris Vytautas Bimba tada pasikvietė mane ir Arūną Lauritėną. Pirmąsias rungtynes Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge, žaidžiau 1975 m., o tarp varžovų buvo amžiną atilsį Aleksandras Belovas (aukštaūgis, pataikęs lemiamą metimą 1972 m. olimpinėse žaidynėse, – red. past.). Tos rungtynės ir dabar stovi prieš akis. Treneris išleido mane palakstyti medinėmis kojomis, taip viskas ir prasidėjo. Dabar kaip tik yra išėjęs filmas „3 sekundės“ apie TSRS rinktinę, 1972 m. laimėjusią olimpinį auksą. Man teko žaisti prieš visus šiuos krepšininkus arba kartu su jais. Žaidžiau su Modestu Paulausku, prieš Ivaną Jedešką, Sergejų ir Aleksandrą Belovus. Šie krepšininkai buvo mano kartos korifėjai.

– Kokie buvo jūsų metai „Žalgiryje“?

– Aš juos vadinu laikais „tarp M.Paulausko ir Arvydo Sabonio.“ Tai buvo gan sunkūs metai, nors trenerio Stepono Butauto vadovaujamas „Žalgiris“ TSRS čempionate 1978 m. užėmė trečiąją vietą. Tuo metu tai buvo gan didelis pasiekimas. Lietuvos krepšinio mėgėjai šventė ne ką mažiau nei paskui pirmąją vietą, bent jau mums tada taip atrodė. Labai didžiuojuosi tuo, kad Darienė, Stepono Dariaus žmona, man ir treneriui S.Butautui padovanojo po voką. Man – kaip Dariui, treneriui – kaip Steponui. Galvoju, kad tai pats didžiausias mano įvertinimas. Tuos vokus S.Darius ir Stasys Girėnas skraidino per Atlantą į Lietuvą.

– Kodėl taip anksti, pačiame jėgų žydėjime, išėjote iš „Žalgirio“?

– Buvo įvairių dalykų, tai ilga istorija. Įtaką tais laikais turėjo ne tik meistriškumas, bet ir visokios povandeninės srovės. Šiais laikais, jei nesi „Žalgiryje“, atsiveria visa Europa. Pagal mūsų meistriškumą mus, žaidusius „Žalgiryje“, turbūt irgi būtų priėmę daug Europos komandų. Tačiau tuo metu tai buvo neįmanoma. Buvo alternatyva – arba „Žalgiris“, arba nieko. Paskui dar šiek tiek žaidžiau Panevėžio „Lietkabelyje“, dar vėliau ketverius metus rungtyniavau Čekoslovakijoje ir Čekijoje.

– Po „Žalgirio“ žaidėte ir Lietuvos čempionate, Kauno „Šilumos tinklų“ ekipoje, bet Lietuvos sporto enciklopedija nurodo, kad tuo metu dar ir dirbote inžinieriumi. Koks devintajame dešimtmetyje buvo profesionalumo lygis Lietuvos čempionate? Kam skirdavote daugiau dėmesio – krepšiniui ar darbui?

– Jei kalbėtume apie „Žalgirį“, tai mes buvome profesionalai, treniruodavomės po tris kartus per dieną. Būdavo stovyklos Alytuje, Druskininkuose, Palangoje. Aišku, to profesionalumo negalima lyginti su dabartiniu, ir atlyginimai nepalyginami. Kiekviena karta turi savo. Žiūrint iš dabartinių pozicijų, atlyginimas buvo katino ašaros. Kas dėl Lietuvos pirmenybių, tai jos visada buvo įdomios, taip pat ir tais laikais. Dabar, progai pasitaikius, reikia padėkoti tokiems žmonėms kaip Šarūnas Marčiulionis, kuris daug padarė, kad atsirastų profesionali Lietuvos krepšinio lyga. Tuo metu buvo daug abejonių: kam to reikia, gal tai tinka Amerikai, bet nelabai tinka Lietuvai. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad „Žalgiriui“ žaidžiant su Vilniaus „Lietuvos rytu“ arenoje susirinks 15 tūkst. žiūrovų? Dabar Lietuvos komandų profesionalumas yra labai aukšto lygio. Gal negalime lygintis su Ispanija, kai kuriomis kitomis valstybėmis, tačiau, palyginti su latviais, lenkais, baltarusiais ir kitais kaimynais, mūsų padėtis yra labai gera. O dėl ko? Dėl žmonių, kurie įdėjo vienokį ar kitokį indėlį į krepšinio vystymą Lietuvoje?

– Kaip atsitiko, kad 1988 m. išvykote žaisti į Čekoslovakiją? Tai lėmė pinigai ar kažkoks kitas faktorius?

– Be abejo, svarbus buvo ir finansinis klausimas. Finansinė pusė buvo geresnė nei tuo metu galėjau turėti Lietuvoje. Išvažiavau iš Tarybų Sąjungos į Čekoslovakiją, o grįžau iš Čekijos į Lietuvą. Buvo įdomus istorijos laikotarpis. Kol ten žaidžiau, ir Tarybų Sąjunga žlugo, ir Čekoslovakija suskilo į dvi valstybes. Buvo įdomus periodas, bet kartu ir gan sunkus. Vienas iš motyvų buvo finansinis klausimas, tačiau ir ten finansai buvo gan menki. Svarbesnės buvo atsivėrusios galimybės. Čekijoje atsirado daug draugų, paskui turėjau galimybę su jais vystyti verslą. Aš labiau vertinu tai, o dėl finansų, tai, palyginus su dabartiniais laikais, ten irgi viskas buvo gan mėgėjiška.

– Jau kalbėjote apie LKL. Džiaugiatės, kad 1993-1994 m. spėjote pažaisti ir šioje lygoje?

– Labai džiaugiuosi. Juo labiau kad ne taip jau ir blogai mes žaidėme. Atstovavau Kauno „Drobei“, o „Drobė“ buvo viena iš tituluočiausių Lietuvos komandų, daugkartinė šalies čempionė. Deja, komandos rėmėjai žlugo, kartu žlugo ir komanda. Labai gaila. Nors ji turėjo gilias tradicijas. LKL man patiko jau tuo metu ir, be abejo, patinka dabar.

– Kokią vietą jūsų gyvenime krepšinis užima dabar?

– Jis niekur nedingo. Treniruoju komandą mėgėjų lygoje. Jaunuoliai nori žaisti, man tai patinka. Adrenalinas mano organizmui vis dar reikalingas. Keletą metų treniravau vaikus ir A.Sabonio krepšinio mokykloje. Be to, yra veteranų judėjimas, aš esu Lietuvos krepšinio veteranų lygos viceprezidentas, prisidedu prie to judėjimo. Dalyvaujame veteranų turnyruose, pernai buvome Ispanijoje, šiemet važiuosime į Italiją. Krepšinio liga yra užkrečiama, neįmanoma vienu mostu visko nubraukti ir pasakyti: ai, aš daugiau nebežaisiu. Labai retas kuris sugeba taip staiga mesti krepšinį.

– O arenoje arba prieš televizorių dažnai žiūrite krepšinio rungtynes?

– Esu iš tų, kurie stengiasi nepraleisti nė vienų svarbių rungtynių, nors ne visada pasiseka. Labai džiugina šiųmetis „Žalgiris“. Džiugino ir praėjusio sezono komanda, o šiemet reikia tiesiog stebėtis tuo, kad „Žalgiris“ įvaro siaubo visiems Europos klubams. Daug nuopelnų atitenka treneriams. Manau, kad žymiai pagerėjo ir vadyba. Mes, veteranai, anksčiau turėdavome daug priekaištų. Būdavo sunku suprasti, kas vyksta ir kodėl. Nesuprasi, kokie treneriai atsirasdavo „Žalgiryje“. Daugelio veteranų požiūriu, jie buvo gal nelabai verti „Žalgirio“. Tiksliau, „Žalgiris“ būdavo vertas geresnių trenerių. O šiemet ir pernai labai malonu žiūrėti rungtynes, krepšinis yra brandus, visapusiškas, aukšto lygio, kaip tas krepšinis bepasibaigtų.

– Drįstumėte prognozuoti, kaip pasibaigs šis sezonas, kaip toli „Žalgiris“ nukeliaus Eurolygoje?

– Prognozuoti visada yra sudėtinga, bet aš manau, kad „Žalgiris“ gali patekti į ketveriukę. O ten jau daug kas yra laimės dalykas, daug lemia atsitiktinumai. Aš linkiu „Žalgiriui“ patekti į ketveriukę ir ten iškovoti kuo aukštesnę vietą. Manau, komanda šiemet to verta. O šiaip, jei norime Kaune turėti tokią komandą kaip dabar, reikia išlaikyti vadybos lygį. Ir, savaime aišku, linkiu klubui, kad treneriai jame pabūtų ilgesnį laiką. Žinoma, tai yra sudėtinga. Mes visi, ir miesto valdžia, ir sirgaliai, turėtume pasistengti, kad išlaikytume Šarūną Jasikevičių Kaune dar bent keletą metų. Tai būtų naudinga ir „Žalgiriui“, ir visam Lietuvos krepšiniui. Kai kalbuosi su kitais savo kartos veteranais, sakome: užsimerkime ir įsivaizduokime, kad Kaune nėra krepšinio. Įsivaizduokime, koks tai būtų miestas, kaip jis nukentėtų. Reikia nusilenkti ir sirgaliams, ir mūsų laikų klubo vadovams, ir dabartiniams. Visiems, kurie stengiasi, kad miestas turėtų komandą.

 

Straipsnis publikuotas 2018.03.10 Respublikoje. Autorius A. Abromaitis

MENU
DEMO