Nesenai buvęs Kauno „Žalgirio” ir Lietuvos rinktinės žaidėjas maždaug 1960-1977 m. laikotarpyje Gediminas Budnikas išleido savo atsiminimų knygą, pavadinimu „Likimo spalva – žalia”. Knyga labai įdomi, verta dėmesio, o šis straipsnelis yra viena dalelė iš tos knygos.
Nugalėjo pasaulio čempionus
,,Vargu ar vien politiniai dalykai būtų man užtvėrę kelią į TSRS suaugusių rinktinę. Juk pagal ūgį 201 cm aukščiausioje lygoje tarp ,,centrų“ buvau antras nuo galo (žemesnis tik Tartu „Kalev” žaidėjas Tino Lepmetsas – 197 cm). Tiesa, vėliau atsirado dar vienas ,,mažiukas“ – ilgarankis Alvydas Šidlauskas (199 cm)“, – realiai vertina tuometines galimybes tvirto sudėjimo žalgirietis veteranas Gediminas Budnikas.
Puldamas krepšį nedaug ką te nuveikdavau, to meto ,,centrai“ buvo žymiai aukštesni. Bet gerai apsiginti ir per rungtynes sugriebti bent po 8 kamuolius tikrai sugebėdavau.
,,Nors anksčiau šių rodiklių žurnalistai per daug neakcentuodavo“, – sako Gediminas Budnikas. Įsimintiniausios rungtynės Gediminui – Kauno ,,Žalgirio“ pergalė 1968 m. prieš tuometinius pasaulio čempionus TSRS krepšininkus. Kauno halėje žaidėme du ,,mačus“. Pirmasis baigėsi lygiosiomis. Antras rungtynes laimėjome rezultatu 85:80. Kauniečių klubo lyderis Modestas Paulauskas pirmąsias rungtynes tąkart rungtyniavo vilkėdamas Kauno ,,Žalgirio“ komandos marškinėlius.
Rungtynėms pasibaigus CASK ilgametis treneris Aleksandras Gomelskis reikalavo tęsti rungtynes ir žaisti pratęsimą. Vytautas Bimba kaip visuomet liko diplomatiškas – ,,Per draugiškas rungtynes turime išsiskirti draugiškai“. Aleksandras Gomelskis tikrai būtų nesutikęs, jeigu jaustų, kad žaisdami be Modesto, kuris maskviečių vyr. trenerio sprendimu antrąsias rungtynes žaidė už sovietų rinktinę, žalgiriečiai jiems ,,užkurs tokią pirtį“.
Žaisdami be Modesto, lyderio naštą perpus pasidalijo Romualdas Venzbergas (26 taškai) ir Gediminas Budnikas (24 taškai). Atletiškajam Gediminui ne tik per šias, bet ir per visas ,,Žalgirio“ rungtynes labiausiai tekdavo saugotis arbitrų švilpukų – buvo pedantiškai fiksuojamas net ir menkiausias krepštelėjimas. Pagrindinis ,,Žalgirio“ centras retai ,,išsibauduodavo“, dažniau šitaip atsitikdavo jį pakeisdavusiam ir aštrokai rungtyniaudavusiam Jurui Kaziūnui.
Aikštelėje daugelį metų ir Gediminas ir kiti žalgiriečiai turėjo pavyzdį – Modestą Paulauską, kovotoją ,,iki kaulų smegenų“. 195 cm ūgio Modia dvimetriniams varžovų centrams įvarydavo daug siaubo. Vos jam įsiveržus į baudos aikštelę, čia kildavo didžiulė panika. Ant aukštai pašokusio ir sugebėdavusio ore išsilaikyti Modesto Paulausko kaip mat supuldavo keli priešininkai. Modestui telikdavo meistriškai kyštelėti ,,saldainiuką“ man arba Venzbergui, – prisimena Gediminas Budnikas.
Amerikos lietuvių komandos ,,Vytis“ viešnagė Lietuvoje
1967 metų vasarą į Lietuvą atvyko stipri JAV lietuvių krepšinio komanda ,,Vytis“. Amerikonai 2 kartus paklupdė Vilniaus ,,Statybą“ ir ruošėsi tą patį padaryti ,,Žalgiriui“. Mes Druskininkuose ruošėmės SSRS tautų spartakiadai. Į šį kurortą atskubėjo tuometinis Sporto ministras Astrauskas su dar keliomis ,,partinėm bonzom“. Atvyko net LTSR antrasis partijos sekretorius Charazovas (Maskvos statytinis Lietuvai). Šis ,,gensekas“ mėgo krepšinį, palaikė ,,Žalgirį“. Sukviestame skubiame susirinkime komandai buvo pasakyta trumpai ir aiškiai: ,,Jūs turite suprasti padėties svarbą, kad negalime pralaimėti kažkokiems kapitalistams ir pagąsdino, kad komanda prarastų teisę vykti į bet kokias varžybas užsienyje“.
Uždarą mačą Druskininkų vidurinės mokyklos salėje stebėjo tik keletas pionierių. Vienerias rungtynes laimėjome 12, kitas 8 taškų skirtumu. Lietuvos rinktinė žaidė be Modesto Paulausko, faktiškai tai buvo pilnos sudėties ,,Žalgiris“.
Kaip pamenu, abejos rungtynės pasižymėjo didele įtampa, gražiomis atakomis, bet vyko gan korektiškai. Mes buvome tikrai geros sportinės formos. Taikliais metimais išsiskyrė mūsų snaiperis Vytautas Sarpalius, gerai komandai vadovavo jos dirigentas Henrikas Giedraitis. Romui Venzbergui, Algiui Žukauskui ir man reikėjo sudėti taškus puolime, ką mes gan sėkmingai darėme. Man sekėsi gerai, per 2 rungtynes pelniau 39 taškus, nuo manęs mažai atsiliko Romas ir Algis. Kitų krepšininkų indėlis buvo mažesnis.
Labiau atsakingose rungtynėse Vytautas Bimba daugiau pasitikėdavo penketuko žaidėjais. Po rungtynių mūsų treneris tiesiog švytėjo džiaugsmu, jo laikysena buvo išdidi, džiaugėsi, kad mes parodėme sportinį charakterį ir gražų technišką krepšinį. Atvykę partiniai vadovai negalėjo nuslėpti piktdžiugiškos šypsenos – nugalėjome kapitalistus! Mes krepšininkai buvome nusiteikę kitaip: mums buvo svarbiausia sportinis principas – į aikštelę eini nugalėti.
Tą vakarą susidėję maisto talonus, ,,Nemuno“ restoranėlyje surengėme vakaronę su užjūrio krepšininkais. Dalyvavo ,,Vyčio“ kapitonas Galinaitis, Kazlauskas, mano oponentas Jansonas (jo mama lietuvė, tėvas latvis) ir kiti. Vakaronės metu daug kalbėjomės, mus domino viskas: koks ten gyvenimas, jų buitis, ar vedę su lietuvaitėmis, koks lietuvių kultūrinis gyvenimas, ar jų tėvai nepasiilgsta Lietuvos. Vakaronė užsitęsė beveik iki 4 val. ryto. Buvo labai gerai, kad nebuvo saugumiečių, kurie komandą ir jos vadovus tiesiog persekiojo. Tą kartą jie išvyko su partijos ir sporto vadais į Vilnių ir nebegrįžo. Šiaip, tai tie vadinami ,,angelai sargai“ viešose vietose užjūrio vyrams vieniems neleisdavo nueiti į tualetą, lydėdavo visur.
Tas vakaras buvo įsimintinas ir tuo, kad mums niekada neteko gauti tiek informacijos iš pirmų lūpų apie užjūrio lietuvių gyvenimą. Jie be abejonės taip pat daug sužinojo apie mūsų ,,demokratiją“. Bendravome laisvai, kadangi beveik visi puikiai kalbėjo lietuviškai. Labai įdomus pašnekovas buvo jų komandos kapitonas A. Galinaitis, kuris buvo 1967 m. pasaulio krepšinio čempionate Urugvajuje ir matė puikiai žaidžiantį M. Paulauską. Kalbėjomės apie NBA, kurioje tuo metu žibėjo: Alsindoras, Lukas, Petitas, Gola, Raselis, Robertsonas, Džonsonas ir kitos žvaigždės.
Iš Urugvajaus Modia parsivežė į Lietuvą du apdovanojimus: tai čempionato geriausio krašto puolėjo ir sovietų rinktinės rezultatyviausio žaidėjo prizus. ,,Vyčio“ krepšininkai sakė, kad į trijų stipriausių NBA klubų starto penketukus Modestas Paulauskas gal ir nepatektų, tačiau į 4-osios ar 5-osios pagal pajėgumą komandos lyderius tikrai pretenduotų.
Per trumpą laiką su Amerikos lietuviais tapome labai artimi ir skirstėmės tikėdamiesi už metų kitų pasimatyti, bet mums laisvės pavasaris nušvito tik po 20 metų…
Nugalėti nenugalimieji
Dar viena iš įsimintiniausių ,,Žalgirio“ pergalių buvo 1968 m. vasario 23-iąją. Tą sovietinės armijos dieną rungtynės vyko Maskvos CASK rūmuose. Salė buvo pilna kariškių, pirmose eilėse paradinėmis formomis kareiviai, už jų antroje eilėje generolai, štabų viršininkai ir šiaip aukšto rango karininkai. Salė išpuošta plakatais, skelbiančiais, kad tarybinis karys pats stipriausias pasaulyje. Visi buvo nusiteikę šventiškai. Bet mums ,,Žalgirio“ vyrams tai buvo nei motais, nes ėjome kautis dėl garbės. CASK sudėtis praktiškai buvo sovietų rinktinė, nes net aštuoni to meto pasaulio ir Europos daugkartiniai čempionai žaidė tuometinėje komandoje.
Kadangi mūsų aiškus lyderis buvo Modestas Paulauskas, jam turėjo būti skirtas didžiulis dėmesys. Aišku, treneris Vytautas Bimba to tikėjosi ir buvo paruošęs tokią taktiką, kad būtinai turime žaisti taip, tarsi lyderio mūsų komandoje nebūtų. Ir ši taktika pasiteisino su kaupu. Tą dieną pagrindinio penketo žaidėjai pelnė po 12 – 18 taškų. Panašiai ir Modestas. Pirmas kėlinys (20 min.) baigėsi 12 taškų persvara ,,Žalgirio“ naudai. Per didžiąją pertrauką matėme kaip kai kurie generolai skubėjo į CASK rūbinę duoti krepšininkams ,,cenyje ukazanija“ (svarbius nurodymus). Bet mūsų vyrų tą dieną sulaikyti niekas nepajėgė. Rungtynes laimėjome 7 taškais. Po rungtynių kariškiai ėjo iš sporto salės nuleidę galvas, o kas sukosi generolų galvose, galima spėti…
Tikro draugo netektis
Bet mano sportinėje karjeroje ne tik malonūs prisiminimai, būta ir labai skaudžių… 2002 m. vasario 11 d. per mano gimtadienį man, kaip miesto vicemerui, teko dalyvauti Kauno menininkų namuose vykstančiame renginyje. Kažkas paskambino į mobilųjį kartą, kitą. Aš išėjau iš salės ir atsiliepiau. Pasigirdo Alvydo Šidlausko balsas: – ,,Gedai, Stasys mirė“. Aš klausiu: – ,,Koks Stasys?“ Jis susijaudinęs pasakė: – ,,Staselis, mūsų Staselis“. Mane kaip žaibas trenkė. Mano gimtadienis, mirė mano geriausias draugas, bendražygis, visų krepšininkų mėgiamas, turintis puikų humoro jausmą žmogus. Infarktas a. a. Stasį ištiko ,,Drobės“ sporto salėje per krepšinio treniruotę. Toks sportininko likimas…
Stasys Karvauskas turėjo visas įžaidėjui būtinas savybes. Buvo labai staigus, agresyvus, gerai mėtė iš įvairių padėčių, o svarbiausia – labai gerai jautė žaidimą ir puikiausiai matė aikštę. Jį galima drąsiai lyginti su dabartiniu Šarūnu Jasikevičiumi. Stasys keletą metų žaidė ,,Žalgiryje“, vėliau visas jėgas atidavė kovodamas už Kauno ,,Drobės“ komandą, tapo 6 kartus Lietuvos čempionu ir buvo daugkartinis ,,Sporto“ taurės laimėtojas. Aš savo draugui, kurį nuolat prisimenu, labai dėkingas už kartu praleistą laiką, žaistas rungtynes. Mes sudarėme gan grėsmingą to meto Lietuvos krepšinyje tandemą. Jau tuo metu puikiai naudojome ,,pikenrolą“. Aš gaudavau aukštą perdavimą tuo momentu, kai niekas šito nesitikėdavo ir man belikdavo iš oro įmesti į krepšį. Susižaidę buvome tikrai gerai. Dviese ir per tikrai svarbias rungtynes kiekvienas pelnydavom po 20 ir daugiau taškų.
Norėčiau prisiminti finalines Lietuvos čempionato rungtynes Klaipėdoje. Vilniaus ,,Statybos“ meistrų komanda buvo pilnos sudėties. Tuo metu Sąjungos pirmenybėse ,,Statyba“ buvo stipri vidutiniokė. Tas mačas Klaipėdoje ,,Drobės“ komandai buvo išskirtinis. Po pirmo kėlinio pirmavome net 25 taškais. Rungtynes laimėjome apie 30 taškų. Tuometinis ,,Statybos“ treneris A. Paulauskas mūsų klausinėjo kaip mes gynėmės, kad jis niekaip nesuprato – ar tai zona, ar individualiai? Iš tikrųjų tai buvo zoninis presingas. To meto ,,Drobės“ komanda, kurioje žaidė A. Šidlauskas, aš, S. Karvauskas, A. Čiupkovas, L. Venslovas, R. Bišlys, A. Čaplikas, V. Kamarauskas ir kiti, buvo labai kovinga, mobili ir turėjo tik drobiečiams būdingą žaidimo braižą.
,,Žalgirio“ komandos trenerio geležinė disciplina ir tolerancija
,,Iki šiol prisimenu ,,Žalgirio“ starto penketo susirinkimus, likus dienai iki rungtynių“, – pasakoja Gediminas Budnikas. Treneris Vytautas Bimba beveik nieko nešnekėdavo, leisdavo pasireikšti man, R. Venzbergui, M. Paulauskui, H. Giedraičiui , V. Sarpaliui ir A. Žukauskui. Turėdavome iškloti viską, ką žinome apie varžovų sportinę formą, ,,arkliukus“ ir silpnąsias vietas. Turėdavome pateikti ir savąjį žaidimo ,,receptą“. Treneris įdėmiai išklausydavo, o kitą dieną, vieną valandą prieš rungtynes, išdėstydavo savo žaidimo planą. ,,Paprastai mūsų žaidėjų šnekos iš vakaro nelikdavo tuščiu burnos aušinimu“, – dabar prisimena G. Budnikas. Įsiminė ir V. Bimbos priesakas kiekvienam: ,,Aštrink savo ginklą!”. Man visuomet akcentuodavo metimą ,,kabliu“.
Apie trenerio griežtumą sklandydavo legendos. Bet reikia pripažinti: jeigu ne ši Vytauto Bimbos savybė, kažin ar būtume įstengę 2 kartus – 1971 ir 1973 metais – iškovoti TSRS pirmenybių bronzos medalius. Už įvairius sportinio rėžimo pažeidimus galėjai netekti ketvirtadalio mėnesio atlyginimo, kuris ir taip buvo labai menkas. ,,Šia privilegija“ teko ir man pasinaudoti.
Vienas krepšininkas kartą neteko net pusę algos už tai, kad buvo pastebėtas ,,Tulpės“ kavinėje su pana. ,,Yra studentiškos valgyklos ir kavinės, kur joks alkoholis nepardavinėjamas“, – piktai nusižengėliui aiškino treneris. ,,Tu man niekaip neįrodysi, kad negėrei. O gal tau padavėja į kavą konjakėlio pripylė“, – sakydavo Vytautas Bimba. Sportinės stovyklos metu, kuri vyko Kaune, ,,Žalgirio“ komandos visi vyrai buvo
apgyvendinti ,,Baltijos“ viešbutyje. Didesnė dalis komandos žaidėjų buvome vedę, trenerio nurodymas gulėti viešbučio kambariuose ne vėliau kaip 23 val. galiojo ir vedusiems.
Didįjį krepšinį Gediminas paliko anksti, būdamas vos 29 metų. Anot jo, paskutiniais metais vis dažniau tekdavę sėdėti ant atsarginio suolelio. ,,Žalgiryje“ jau buvo du jaunesni ir vis geriau rungtyniaujantys ,,centrai“ – Alvydas Šidlauskas ir Jonas Jurkšaitis. Gal dėl to, kad anksti
išėjo iš geriausios Lietuvos komandos, Gediminą Budniką vis aplanko keistas sapnas: Vytautas Bimba dar kviečia jį į Lietuvos rinktinę. ,,Sapnuodamas vis nesuprantu – kodėl aš vis dar reikalingas komandai? Juk man tiek metų! Bet aikštelėje kovoju, stengiuosi, lyg ir pašoku dar“, – šypsosi Gediminas Budnikas. Bet prabudęs visuomet skaniai juokiuosi iš šitų vizijų.
,,Patikimumo“ testas
,,Politinė mano sąmonė prabudo, kai sulaukiau 15 metų. Vis dažniau susimąstydavau, kas ir kodėl atsitiko mano tėvams. Vis stiprėjo nesusitaikymo su atėjūnais klausimas,“ – svarsto Gediminas Budnikas. Puikiai supratau, kad vienintelis mano mūšio laukas yra krepšinio aikštelė. Mes visi trys broliai baigėme aukštuosius mokslus, tačiau dirbdami jausdavome nuolatinį spaudimą. Nepartiniam net apie cecho viršininko pareigas nevertėdavo svajoti. Mūsų tėvo broliai buvo priversti emigruoti į užsienį, kiti giminaičiai atsidūrė tremtyje.
1978 metais, jau baigdamas universitetą, dirbau ,,Drobės“ susivienijimo realizacijos skyriaus vyr. ekonomistu. Man buvo pasiūlytos realizacijos skyriaus viršininko pareigos. Tačiau šį reikalą anuomet reikėdavo suderinti su atitinkamomis žinybomis. Tuometinis generalinis ,,Drobės“ susivienijimo direktorius Pranas Vitkauskas pasikvietė į savo kabinetą ir paskambino Kauno saugumo komiteto pirmininkui. Ryšio aparatas leido girdėti ir atsakovo balsą. Iš pradžių direktorius, kaip ir pridera kalbančiam su žmogumi, galinčiam viską padaryti, pasiteiravo saugumiečio apie medžioklę. Vėliau lyg tarp kitko užsiminė, kad ,,Drobėje“ dirba buvęs krepšininkas Gediminas Budnikas. Kauno saugumo šefas patikino žinąs.
Generalinis direktorius paaiškino, kad aš į ,,Drobę“ atėjęs visai jaunas, pradėjęs nuo šaltkalvio, dirbdamas mokęsis, kad esu baigęs technikumą ir jau baigiu Vilniaus universiteto Kauno fakultete ekonomikos mokslus. Pranas Vitkauskas saugumo šefui mane pagyrė už pareigingumą ir pasakė norįs skirti Realizacijos skyriaus viršininku.
Staiga stojo tyla, ir tik po ilgokos pauzės pasigirdo atsakymas: – ,,Ką, draugas Pranai, nebeturi patikimesnių žmonių?“ Direktorius dar bandė mane ginti, kad girdi, mes jį užauginome, jis darbštus ir turi atitinkamą išsilavinimą. Tačiau saugumo bosas lyg kirviu nukirto: – ,,O kas atsakys, jeigu įvyks sabotažas“? Ir padėjo ragelį. Šis girdėtas pokalbis įsiminė visam gyvenimui. P. Vitkauskas pasijuto nejaukiai. Teisybės dėlei generalinis direktorius man padidino atlyginimą, tačiau nuoskaudos nesumažino.
– Papūtus laisvės vėjams, su broliu Antanu nutarėme nelikti nuošaly, – prisimena Gediminas Budnikas. –
Nuo 1995 m. esu renkamas į Kauno miesto tarybą. Kauniečiai manimi pasitiki. Mano pagrindinis rūpestis – jaunimas ir visos su juo susijusios problemos.
Straipsnis publikuotas interneto portale www.kaunozurnalistai.lt