Atsakymą į šį klausimą radau senoje 1924 m. darytoje nuotraukoje. Tąsyk rinkau medžiagą knygai apie Lietuvos sporto klubą „Makabi“. Ieškojau makabiečių judėjimo ištakų, jų veiklos tarpukario laikotarpiu. Tada ir pamačiau gerokai pablukusią nuotrauką, kurioje buvo viena moteris ir du vyrai, o apačioje intriguojantis parašas: „Pirmieji Lietuvos sporto komentatoriai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse: Elena Kubiliūnaitė, Stepas Garbačiauskas (abu Lietuvos sporto lyga) ir Isakas Lifšicas (Makabi).“ Nutariau plačiau pasidomėti, kaip anuo metu sporto žurnalistai dirbo žaidynėse, ir priėjau prie kelių išvadų.
Ne tik rašė
Pirmoji išvada – profesionalių, kaip dabar, tik iš to gyvenančių sporto žurnalistų, artėjant Paryžiaus olimpinėms žaidynėms, Lietuvoje dar nebuvo. Kaune nuo 1923 m. jau ėjo pora sporto ir fizinio auklėjimo žurnalų: kas dvi savaites pasirodydavo „Sportas“, kas mėnesį – „Jėga ir grožis“. Kai kuriuose laikraščiuose taip pat pasirodydavo sporto žinučių, bet vien iš sporto tematikos žurnalistai dar negalėjo pramisti.
S.Garbačiauskas dirbo Susisiekimo, Krašto apsaugos ministerijose, vėliau – diplomatinėje tarnyboje Ženevoje. E.Kubiliūnaitė – Švietimo ministerijoje, Lietuvos universiteto bibliotekoje. I.Lifšico darbovietės nepavyko nustatyti.
Antroji išvada – sporto žurnalistai patys aktyviai sportavo. S.Garbačiauskas 1921–1922 m. buvo daugkartinis šalies lengvosios atletikos čempionas, gerino Lietuvos lengvosios atletikos šešių rungčių rekordus: 100 m bėgimo (12,1 sek. – 1921), 200 m bėgimo (25,2 sek. – 1921), šuolio į aukštį (167 cm – 1922) ir kt. 1922 ir 1923 m. jis buvo Lietuvos futbolo čempionas, Lietuvos futbolo rinktinės narys, Lietuvos olimpinės futbolo rinktinės, žaidusios Paryžiuje, kapitonas.
E.Kubiliūnaitė buvo aktyvi lengvaatletė, 1922–1924 m. dešimt kartų tapo šalies lengvosios atletikos čempione. Iki 1924 m. jai priklausė septyni rekordai: 60 m (8,6 sek.) ir 200 m (31,4 sek.) bėgimo, šuolio į tolį (4,30 m), į aukštį (1,28 m), disko metimo (17,90 m), rutulio stūmimo (7,50 m). Ji žaidė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) moterų krepšinio komandoje – pirmojoje Lietuvos moterų krepšinio ekipoje, kuri 1922 m. tapo šalies čempione.
I.Lifšicas buvo aktyvus lengvaatletis, nors labiau pagarsėjo kaip futbolininkas, žaidė Kauno „Makabi“ komandoje, buvo Lietuvos čempionatų prizininkas, 1927 m. laimėjo šalies futbolo taurę. Buvo tos komandos kapitonas. Jis buvo kviečiamas ir į Lietuvos bei Kauno rinktines.
Trečioji išvada – visi sporto žurnalistai buvo aktyvūs sporto organizatoriai. S.Garbačiauskas buvo vienas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (1920), Lietuvos sporto lygos (1922), Futbolo teisėjų kolegijos (1926) steigėjų ir vadovų. Atstovavo Lietuvai FIFA kongrese Paryžiuje.
E.Kubiliūnaitė irgi buvo viena Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos, Lietuvos sporto lygos (LSL) kūrėjų, LSL moterų sporto komiteto pirmininkė (1923–1930), Lietuvos moterų sporto atstovė tarptautinėje moterų sporto organizacijoje. Ji buvo viena pirmųjų ir aktyviausių krepšinio propaguotojų. Jos iniciatyva amerikiečio Jameso Naismitho sukurtos krepšinio taisyklės 1921 m. pasiekė Kauną ir buvo išplatintos Lietuvoje.
I.Lifšicas buvo LSL centro komiteto narys, lygos atsakingasis sekretorius, Kauno „Makabi“ klubo valdybos narys.
Ketvirtoji išvada – tuometinė spauda sporto žurnalistų autorystės beveik nevertino. Dažniausiai net iš žaidynių gautos žinios buvo skelbiamos anonimiškai. Tik vasarą „Sportas“ savo bendradarbių sąraše, atskirai skelbtame pirmame puslapyje, prie S.Garbačiausko ir E.Kubiliūnaitės pavardžių pridėjo „spec. koresp. VIII Olimpiadoje Paryžiuje“.
Dabar tokie lengvaatlečių rekordai, kaip ir sportininkų daugiaplaniškumas, gali sukelti šypseną. Bet tada sportas žengė pirmuosius žingsnius. Todėl sporto entuziastai ir sportavo, ir organizavo, ir vadovavo, ir dar turėjo visa tai propaguoti. Ši aplinkybė ir atvedė juos į sporto žurnalistiką.
S.Garbačiauskas, 1921 m. parašęs knygą „Futbolas“, tapo pirmosios Lietuvos sporto knygos autoriumi. 1922 m. Kaune pradėjus leisti laikraštį „Lietuvos sportas“ E.Kubiliūnaitė tapo pirmojo šalyje periodinio sporto leidinio redaktore. Šiame laikraštyje apie futbolą ir kitas sporto aktualijas daug rašė S.Garbačiauskas. I.Lifšicas rašė į žydų laikraštį „Di Idische Stimme“ („Žydų balsas“). Ir visi trys 1924 m. keliavo į Prancūzijoje vykusias olimpines žaidynes.
Ant ledo – su skrybėlaitėmis
Tada žiemos ir vasaros olimpinės žaidynės vyko tais pačiais metais. Žiemos žaidynės prasidėjo sausio, vasaros – gegužės mėnesį. Žiemos sporto mėgėjai rinkosi Prancūzijos alpinizmo cente, Šamoni miestelyje, esančiame Alpių kalnuose, šalia aukščiausios Alpių viršūnės Monblano. Dabar „Lietuvos sporto enciklopedijoje“ teigiama, kad 1924 m. įvyko Šamoni žiemos žaidynės. Tačiau to meto spaudoje ir žiemą, ir vasarą buvo teigiama, kad vyksta tik Paryžiaus olimpinės žaidynės. Rašė tapatindami sąvokas „olimpiada“ ir „olimpinės žaidynės“.
1923 m. lapkričio 25 d. žurnalas „Sportas“ straipsnį „Pasaulinė olimpiada 1924 m.“ pradeda šiais žodžiais: „Ši olimpiada jau yra visai netoli. Netrukus prasidės žiemos sporto rungtynės. Tik keletą valandėlių reikia pabūti šitame brūzgiančiame bityne, Grammont gatvėje, kur 25 daktilografų (mašinistų, -čių) ir dar daugiau tarnautojų, neskaitant komisarų, siunčia į visus pasaulio kraštus programas ir atsakymus, kad suprastum, jog tai ruošiama sporto šventė, kurios pasaulis dar nėra matęs.“
Toliau pateikiamas gana valdiškas žaidynių programos aprašymas, kuris galėjo atkeliauti į Kauną ir telegrafu. Tačiau autorių glumino, kad tarškėjo net 25 rašomosios mašinėlės, o tai reiškia, kad jis ten buvo. Greičiausiai šios eilutės priklauso S.Garbačiauskui, nes „Sporte“ (1924 m. kovo 25 d.) spausdinamame straipsnyje „VIII pasaulinė olimpiada, mūsų kaimynai ir mes“ rašoma: „Sausio 25 d. prasidėjo VIII pasaulinės olimpiados pirmoji dalis: žiemos sportas. Mūsų kaimynai latviai, estai, suomiai ir lenkai atsiuntė po kelis atstovus olimpiadon. Mes gi turėjome ten tik vieną spaudos.“ Pavardė nenurodyta, nes rašė pats apie save.
„Sporte“ buvo paskelbta nuotraukų iš žiemos rungčių: ledo ritulio, bobslėjaus, slidinėjimo, čiuožimo. Ypač impozantiškai atrodė dailiojo čiuožimo atstovės – su ilgomis suknelėmis ir elegantiškomis skrybėlaitėmis.
Vietoj Paryžiaus – namo
1924 m. birželio 20 d. „Sportas“ per visą pirmąjį puslapį didelėmis raidėmis paskelbė: „Lietuva dalyvauja Pasaulio olimpiadoje 1924 m.“ Tekste randu: „Lietuvos sporto lyga, susitarus su Lietuvos futbolo lyga, siunčia pasaulinėn olimpiadon 1924 m. Paryžiun 33 sportininkus, -es: 3 atstovus ir 30 dalyvių. Tai istorinis mūsų sporto gyvenime nutarimas. (…) Paryžiuje mūsų reikalais energingai rūpinasi S.Garbačiauskas. (…) Dabar ir mes 53 tautų tarpe žengsime su savo Lietuvos vėliava per milžinišką Kolumbo stadioną ir pamatysime geriausius ir gražiausius pasaulio sūnus, jų kovą, jų nugalėjimus, jų gyvenimą, įpročius ir techniką.“
Planai buvo dideli, tačiau pritrūko lėšų, organizuotumo, buvo per vėlai susigriebta. „Sporte“ randu ir tokias eilutes: „Šeši futbolininkai iš Klaipėdos nespėjo su užsienio pasais, todėl neišvyko į Paryžių.“ „Kybartiečiai dviratininkai Kremeris ir Malcavas („Sveikata“) pavėlavo išgauti užsienio pasus, tai į Paryžių nuvažiavo tik du nugalėtojai paskutinėse rungtynėse Kaunas – Marijampolė – Isakas Anolikas (Makabi) ir Juozas Vilpišauskas (L.D.S.).“
Taigi į Paryžių, be jau minėtų dviejų dviratininkų, dar išvažiavo 11 futbolininkų ir trys sporto žurnalistai.
Nors, atrodo, galėjo būti ir ketvirtas žurnalistas, bet įvyko kuriozas. Antai „Lietuvos žinios“ (1924 m. liepos 24 d.) žinutėje „Atsirado sportininkas“ rašo: „Sportininkas (imtynininkas – V.Ž.) Petras Požėla, kuris buvo prapuolęs važiuodamas į Pasaulinę olimpiadą, atsirado. Pasirodo, kad jis vietoje Olimpiados nuvažiavo į tėviškę. Veltui Paryžiuje laukė jo atvažiuojant mūsų atstovybė. Sunku net patikėti, kad laikraščio „Rytas“ bendradarbis gali taip pasielgti.“
Futbolas, futbolas…
Futbolas tuo metu Lietuvoje buvo labai populiarus. Todėl ir spauda jam skyrė daug dėmesio. 1924 m. gegužės 25 d. „Sportas“ pirmame puslapyje didelėmis raidėmis paskelbė: „Šiandien Lietuvos futbolininkai Paryžiuje atidaro Pasaulinės olimpiados futbolo turnyrą žaidžiant su Šveicarija.“ Kitame numeryje įdeda ir nuotraukų iš šių varžybų. Parašai po jomis optimistiški: „Bartuška ardo priešo kombinacijas“, „Balčiūnas atmuša vieną iš daugelio smūgių į vartus“. Jeigu žiūrėtum į nuotraukas, galėtum susidaryti įspūdį, kad Lietuvos komanda pasirodė puikiai. Nors rezultatas buvo 0:9…
Pačios varžybos buvo aprašomos per kelis numerius, išsamiai išanalizuojant visus reikšmingesnius momentus. Kai kur net pagiriant vieną kitą Lietuvos futbolininką. Dabar po tokio rezultato mūsų kolegos komandą turbūt sutrintų į miltus, o tada rašė su viltimi, kad Lietuvos futbolas sutvirtės.
Įdomus buvo ir olimpinių žinių kelias į Kauną. „Sporto“ informacijoje, pavadintoje „Lietuva – Šveicarija“, rašoma: „VIII pasaulio olimpiados rungtynių rezultatai bus pranešti Lietuvos dviratininkų sąjungos klube (Tolstojaus g. 2) sekmadienį, gegužės 25 d. 8–8,5 val. vakaro per šeimyninį sportininkų vakarėlį, kur laukiama telegrama.“
Panašiai gauta žinia ir apie mūsų dviratininkų I.Anoliko ir J.Vilpišausko startą. „Sportas“ paskelbė: „Ką tik gauta iš Paryžiaus mūsų dalyvių telegrama, kur jie praneša, kad rungtynėse susidaužė.“ O „Lietuvos žinios“ (1924 m. liepos 27 d.) rašė: „Nepripratus kalnuotu plentu važiuoti jiems atsitiko nelaimė – jie sulaužė savo dviračius ir susižeidė.“
Atviri ir pasislėpę oponentai
Renkant medžiagą šiam straipsniui paaiškėjo dar viena staigmena: kita periodinė spauda sportui neskyrė jokio dėmesio arba rašė labai trumpai, o Paryžiaus olimpines žaidynes apskritai nutylėjo.
Štai Antano Smetonos redaguojamas „Tautos vairas“, visuomenės, politikos, literatūros, dailės ir mokslo laikraštis, Paryžiaus žaidynes ignoravo. 1924 m. jame radau tik dvi trumputes žinutes: „Lietuvos futbolininkai išvyko Paryžiun į tarptautines rungtynes“, kitame numeryje – „Lietuvos sportininkai išvažiavo Paryžiun dalyvauti tarptautinėse futbolo rungtynėse Lietuvos vardu. Rungtynės su Šveicarija bus gegužės 25 d.“ Ir viskas – apie olimpines žaidynes nė žodžio, tarsi išvažiavo į eilines tarptautines rungtynes.
Panašiai elgėsi ir Lietuvos telegramų agentūros ELTA leidžiamas laikraštis „Krivulė“, kurį redagavo Kazys Puida. Šiame laikraštyje Karolis Dineika ir kiti autoriai apie sportą rašė daug. Besirengiant ir vykstant žaidynėms laikraštyje spausdinta apie čiuožimą, imtynes, ripką, gimnastiką, žirgų lenktynes, boksą, aprašytos sporto literatūros naujovės, bet apie olimpines žaidynes net neužsiminta.
Apie jas nieko nerašė ir kūno kultūros laikraštis „Jėga ir grožis“, nuo 1923 m. ėjęs Kaune. Jį įsteigė K.Dineika ir Juozas Eretas, redagavo Jonas Dagelis. Kodėl šiam sporto leidiniui nerūpėjo olimpinis sąjūdis? Kyla daug klausimų, į kuriuos dar reikės ieškoti atsakymų.
Šią publikaciją norėtųsi baigti optimistiškesne gaida – S.Garbačiausko žodžiais: „Bendrai mes turėtume į olimpiadą žiūrėti kaip į aukščiausią mokyklą, į kur nuvykę pasemtume įvairiausių naudingų žinių iš sporto srities, propagandos ir šiaip įgautume kultūrinį patyrimą ir tik tuo būdu mūsų sportas tobulėtų ir mūsų jaunimas, pamatęs ir susipažinęs sporto stadione su geriausių pasaulio tautų žiedų – jaunimu, pamėgtų sportą.“