Šių laikų jaunimui tikrai negirdėtas krepšininkas, todėl bus proga priminti. O tai buvo tikrai puikus krepšininkas, legendinis Vilniaus „Statybos” žaidėjas. Narmontas taip pat atstovavo Lietuvos rinktinei ir nebuvo tik statistas, o pvz., vieneriose rungtynėse yra pelnęs ir 24 taškus. Straipsnis leistas krepšininko 70 metų jubiliejaus proga. Tai gi, gero skaitymo apie šį buvusį krepšininką.
Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Garsusis Vilniaus „Statybos“ krepšininkas Edmundas Narmontas, SSRS čempionatuose dvylika metų (1972-1984 m.) atstovavęs Vilniaus „Statybai“, iki šių dienų iš rankų nepaleidžia kamuolio. Tapo Lietuvos veteranų čempionu ir prizininku, su savo komanda dalyvauja įvairiuose turnyruose, pasaulio ir Europos veteranų čempionatuose bei Meistrų žaidynėse, kuriose du kartus – Sidnėjuje ir Turine – iškovojo čempionų vardus, yra laimėjęs kitų spalvų medalių.
Aikštelėje tenka susitikti ir su tais, su kuriais jaunystėje rungtyniavo – SSSR čempionatuose dalyvavusių Talino „Kalev“, Maskvos CSKA, Rygos VEF, Kijevo „Strojitel“ žaidėjais.
Pastarąjį kartą Europos veteranų čempionate E. Narmontas dalyvavo 2019 metais Italijoje ir džiaugėsi sidabro medaliu.
„Laikas bėga labai greitai, nepastebimai ir jubiliejus atėjo. Nesijaučiu 70-metis, tiek metų man niekas neduoda. Su krepšinio negaliu išsiskirti, per daug myliu šią sporto šaką. Kai tik atsisveikinau su didžiuoju krepšiniu, vietos sau neradau. Todėl ir nutariau dalyvauti veteranų varžybose, kuriose puikiai jaučiuosi. Mūsų varžybose rungtyniaujama nuo 35-75 metų, amžiaus grupės – kas penkeri metai. Pradėjau, būdamas 40-ies savo Vilniaus „Statybos“ komandoje ir iki šiol rungtyniauju Įvairiose amžiaus grupėse.
Susitikimai su bendraamžiais man – didelė atgaiva, iš karto pajaunėju keleriais metais“, – krepšiniu vis dar džiaugiasi E. Narmontas, kovo 19 d. švenčiantis 70 metų jubiliejų.
Paprastai žmonės, sulaukę tokių metų, labiau linkę ramiai gyventi, o jums vis dar norisi emocijų, pergalių. Nesiskundžiate savo sveikata, nekamuoja traumos?
Krepšinis nuo mažens įaugęs į kraują, be jo – kaip be rankų. Čempionatai, žaidynės, įvairūs turnyrai – pamačiau daug pasaulio, ko nebuvo sovietmečiu.
Didelių traumų neturėjau, patyriau tik lengvas: buvau patempęs raiščius, išsinarinęs pirštus. Iki šiol sveikata nesiskundžiau. Tačiau kai esame karantine ir negalima sportuoti, širdelė buvo kiek sustreikavusi. Bet dabar vėl viskas gerai.
Kaip dabar vertinate tą laikotarpį, kai atstovavote „Statybai“, kuo jis buvo ypatingas?
Dvylika metų, praleistų „Statyboje“, man suteikė ypač daug teigiamų emocijų. Buvome jauni, pačiame jėgų žydėjime.
Mūsų rungtynės sutraukdavo pilnas arenas sirgalių, kurie mums teikė didelę motyvaciją garsinti Lietuvos vardą.
Tas kupinas įvykių laikotarpis labai greitai prabėgo, net nepastebėjau, kaip tapau veteranu. Vyresni nei 30 metų žaidėjai komandai jau netikdavo. Reikėjo kelią užleisti jaunimui.
Treniravomės labai intensyviai, triskart per dieną: iš ryto po 1 val. vykdavo mankšta, o po to po 2 val.– rytinės ir vakarinės pratybos. Ketvirtą dieną – tik mankšta ir poilsis.
Varžybos vykdavo turais. Susirinkdavo po 6 komandas ir žaisdavome vieni su kitais, vieną dieną būdavo poilsis.
Taip vykdavo po du turus, per sezoną sužaisdavome 22 rungtynes. Į tolimesnius kraštus, pavyzdžiui, Gruziją, skrisdavome lėktuvais.
Kiti maršrutai būdavo traukiniais ar autobusais – į Rygą, Taliną. Mūsų treneris Rimantas Endrijaitis bijodavo skraidyti.
Penkis kartus tapote Lietuvos čempionu, 1979 m. – SSRS čempionato bronzos medalininku. Kokie prisiminimai išliko apie svariausias pergales?
Bronzos medaliai buvo patys ypatingiausi. Po dviejų turų Minske ir Rygoje buvome lyderiai.
Po mūsų buvo CSKA komanda, kuriai atstovavo daug SSRS rinktinės žaidėjų.
Tais metais mes turėjome laimėti sidabro medalius, nes Kijevo ture Maskvos CSKA pralaimėjo „Strojiteliui“.
Per tas rungtynes nebuvo geriausių CSKA žaidėjų Sergejaus Belovo ir Ivano Jedeškos, kurie išvyko namo.
Matyt, komanda nesistengė ir pralaimėjo tas rungtynes. Mums būtent ir trūko to taško, likome treti.
Po Rygos turo, kuriame pasiekėme 5 pergales iš eilės, CSKA komandos treneris Aleksandras Gomelskis pasakė, jog jis nusiima skrybėlę prieš „Statybą’’.
Amerikos lietuvių laikraštis rašė: „Statyba“ laimėjo prieš sovietų rinktinę’’.
Man iki šiol įsimintinos rungtynės Vilniuje su Minsko RTI. Iki rungtynių pabaigos likus kelioms sekundėms, vienu tašku pirmavo varžovai.
Per tas sekundes man pavyko atlikti lemtingą metimą ir nugalėjome. Po rungtynių manęs laukė vieno draugo gimtadienis.
Jame pasirodžius, visi užmiršo jubiliatą ir puolė sveikinti mane. Sugadinau šventę.
Ką Vilniaus valdžia skyrė už medalius, kokius gaudavote atlyginimus?
Buvo paskirtos premijos, o kai kuriems žaidėjams – ir paskyros automobiliams „Žiguli“. Buvau vienas iš jų.
Mūsų žaidėjai buvo įdarbinti Vilniaus statybos tresto projektavimo skyriuje, gaudavome 250 rublių atlyginimus.
Tais laikais tai buvo prilyginama ministro algai. Tik ministras triskart per dieną nesportuodavo.
1979-aisiais buvote pakviestas į Lietuvos vyrų rinktinę ir sužaidėte 19 oficialių rungtynių, per kurias pelnėte 187 taškus.
Po gero sezono treneriai Stepas Butautas ir Rimas Endrijaitis pakvietė po šešis „Statybos“ ir Kauno „Žalgirio“ žaidėjus į šalies rinktinę.
Draugiškų rungtynių žaidėme mažai. Teko susitikti su Kubos rinktine, kurią anksčiau treniravo S. Butautas.
Tais laikais buvo sudėtinga išvykti į užsienį, nes viską spręsdavo Maskva. Atstovavau Lietuvai SSSR tautų spartakiadoje ir laimėjome bronzos medalius.
Ar šiandienos krepšinis daug kuo skiriasi nuo to, kurį žaidėte sovietmečiu?
Skiriasi labai daug kuo. Pirmiausiai – intensyvia gynyba, labai dideliais greičiai ir žaidėjų fiziniu pasirengimu.
Sovietmečiu ne visi galėjo įdėti į krepšį, ypač gynėjai dėl mažo ūgio, o dabar tą gali padaryti visi.
Dabar vyksta kur kas daugiau varžybų nei sovietmečiu. Šiais laikais atsivėrė durys į visas pasaulio šalis, o anksčiau to nebuvo. Buvo galima tik pasvajoti apie tolimas keliones už Atlanto ir ne tik.
Gimėte ir augote Plungėje. Kaip jūs, dešimtokas, atsidūrėte Vilniuje?
Krepšinį pradėjau žaisti Plungėje pas trenerį Platakį. Jis mane, 14-metį, pamatė tarp žaidžiančiųjų futbolą.
Kadangi buvau 190 cm ūgio, pakvietė mane į krepšinį. Tuo metu Plungės komanda buvo silpna.
Todėl po metų kartu su dar vienu plungiškiu žaidžiau Rietavo komandoje.
Su Plungės vyrų komanda vasarą teko dalyvauti „Palangos Juzės“ turnyre, kuriame mūsų komandai atstovavo ir buvęs „Statybos“ žaidėjas Rimantas Salys.
Tuo metu Palangoje atostogavo „Statybos“ treneris Antanas Paulauskas, kuris ir pamatė mane, fiziškai sudėtą, aukštą vaikiną ir pakvietė į Vilnių.
Dešimtą klasę jau lankiau Vilniaus internatinėje mokykloje.
Kam labiausiai esate dėkingas, kad pasiekėte didelį meistriškumą ir kiek metų prireikė treniruotis pakeliui link šio tikslo?
Atvykęs į sostinę, buvau pakviestas treniruotis Vilniaus sporto mokyklos trenerio Mykolo Algimanto Rotomskio grupėje.
Jis išmokė ir davė visus krepšinio pagrindus. Pasilikdavome po treniruotės ir dirbdavome individualiai.
Pirmus metus buvau atsarginis dvyliktuko žaidėjas. Dėka trenerio po metų jau tapau pagrindiniu penketuko žaidėju.
Tais metais mane pakvietė atstovauti Lietuvos moksleivių rinktinei ir dalyvavome SSSR moksleivių spartakiadoje Jerevane.
1969 metais įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą ir pradėjau žaisti „Statybos“ dublerių komandoje.
1972 metais patekau į pagrindinę „Statybos“ komandą.
Buvome populiarūs, gatvėje mus dažnai užkalbindavo praeiviai. Ir dabar dar atpažįsta to laikmečio sirgaliai.
Kokia buvo jūsų stiprybė aikštėje?
Buvau fiziškai tvirtas. Prisėsdavau su 160 kg sveriančia štanga. Treneris tai įvertino, nes buvau vienas geriausių komandos gynėjų. Man tekdavo gintis prieš geriausius varžovų žaidėjus.
Koks nutiko linksmiausias nuotykis žaidžiant „Statyboje“?
Kai kartu su treneriu A. Paulausku važiavome mašinoje ir jis staiga sustojo vidury sankryžos, nes pamatė kitoje pusėje dvi treniruotes praleidusį komandos žaidėją ir nubėgo aiškintis.
Visi aplinkui pradėjo signalizuoti, todėl man teko persėsti prie vairo ir patraukti mašiną iš sankryžos.
Kai papasakojau šį nuotykį komandos draugams, visi gardžiai juokėsi.
Kuriuos to laikmečio geriausius Lietuvos žaidėjus norėtume išskirti, koks būtų jų startinis penketukas?
Rimas Girskis, Algirdas Linkevičius, Algimantas Pavilonis, Liudas Žukaitis ir Algirdas Vaitkus.
Ar susitinkate su buvusiais komandos draugais?
„Statyba“ visada liks širdyje. Su kai kuriais žaidėjais – Eduardu Kairiu, Algimantu Paviloniu, Vyteniu Urba, Vytautu Palioniu – dažnai susitinkame per gimtadienius, rungtyniaujame veteranų varžybose.
Nemažą vaidmenį jūsų gyvenime suvaidino „Žalgirio“ sporto draugija, kurioje dešimt metų (1982-1992 m.) dirbote krepšinio vyr. treneriu. Ar didelis teko krūvis, kiek tada komandų dalyvaudavo žalgiriečių čempionatuose?
Kai atėjau dirbti į „Žalgirio“ draugiją, krūvis buvo didelis. Reikėjo organizuoti draugijos pirmenybes, kuriuose dalyvavo 12 vyrų ir 10 moterų komandų.
Nugalėtojai galėjo dalyvauti pasaulio ir Europos dirbančiųjų žaidynėse.
Sporto organizatoriumi vis dėlto nepanorote dirbti, 1996-aisiais tapote personalinės įmonės „Norma“ direktoriumi. Kas paskatino imtis verslo?
„Žalgiriui“ susijungus su „Nemuno“ draugija, dirbo apie 100 žmonių. Ilgainiui buvo mažinami etatai, liko apie 10 darbuotojų, todėl teko išeiti.
Norėjau išbandyti verslą, todėl įkūriau personalinę įmonę ,,Norma’’, kurioje dirbau 20 metų.
Ar jūsų šeimoje yra daugiau krepšininkų?
Mano vyresnioji dukra Laura kadečių Europos krepšinio čempionate buvo išrinkta ,,Mis krepšinis’’.
Ji atstovavo Lietuvos nacionalinei rinktinei, kuriai vadovavo treneris Vydas Gedvilas. Tačiau patyrė kelių raiščių traumą ir baigė karjerą. Kai ji dar žaidė, Kaune krepšinio komentatorius Vladas Janiūnas sugalvojo konkursą, kas iš trijų metimų nuo vidurio linijos pataikys daugiausia, gaus 50 dolerių.
Konkurse dalyvavo ir „Žalgirio“ žaidėjai, ir sirgaliai. Aš pataikiau du metimus iš trijų ir gavau 50 JAV dolerių.
Antras liko dabartinis Lietuvos rinktines treneris Darius Maskoliūnas, pataikęs vieną kartą.
Turiu penkis anūkus. Vyriausioji anūkė Ainė Raupelytė (ūgis – 196 cm) žaidė krepšinį, bet jai nepatiko stumdytis su varžovėmis, todėl pasirinko paplūdimio tinklinį ir 2019 m. Europos jaunimo čempionate užėmė 9–ą vietą. Mano vyriausioji dukra Laura kartu su savo dukra Aine tais metais Palangoje paplūdimio tinklinio B lygoje tapo čempionėmis.
14-metis anūkas Nedas (ūgis – 195 cm) yra Vilniaus krepšinio mokyklos žaidėjas, buvo pakviestas į Lietuvos jaunučių rinktinę.
Jaunesnioji dukra Urtė taip pat žaidė krepšinį pradinėje mokykloje, lankė Vilniaus krepšinio mokyklą, bet po kelerių metų metė, jai labiau patiko tinklinis ir lengvoji atletika.
str., sportas.info