Tokijo olimpinėse žaidynėse stebint ir belaukiant gerų mūsų šalies baidarininkų ir irkluotojų pasirodymų prisiminkime ir senus laikus, kai nors ir už TSRS rinktinę, bet Lietuvos sportą taip pat garsino mūsų šalies sportininkai minėtose rungtyse. Vienas tokių, įspūdingai vietą olimpinėje rinktinėje išsikovojęs Ramutis Višinskis.
Ūkininku tapęs olimpietis R. Višinskis neslepia – SSRS rinktinės nariai vartojo cheminius preparatus. Bet lietuviui pavyko rasti būdą nuo jų išsisukti. Per neilgą karjerą R. Višinskis spėjo pasiekti olimpinius vandenis. Maskvos olimpinių žaidynių dalyvis baidarininkas Ramutis Višinskis baigė Kūno kultūros institutą. Tačiau treneriu nedirba – ūkininkauja Pinigėlių kaime. Vis dėlto su baidarių irklavimu jis ir toliau draugauja – priklauso Panevėžyje veikiančiam irklavimo klubui, nuolat bando jėgas Vaidučio Ščiukos taurės ir kitose veteranų varžybose, prieš kelerius metus dalyvavo Drakonų valčių varžybose Kijeve, rungėsi net triatlono lenktynėse Kupiškyje, stebėjo pasaulio veteranų baidarių ir kanojų irklavimo čempionatą Trakuose. „Turiu baidarę, irkluoju savo 20 arų tvenkinyje. Mano žmona – irgi baidarininkė, tad nėra abejinga šiai sporto šakai. Irklavimo visada pasiilgstu, noriu susitikti su savo jaunystės bičiuliais ir pabendrauti“, – sako R. Višinskis, spalio 12-ąją atšventęs 60-metį.
Neleido irkluoti keturvietės
Artėjant Maskvos olimpinėms žaidynėms, R. Višinskiui ypač buvo svarbus SSRS čempionatas, nes SSRS baidarių irklavimo rinktinės vyriausiasis treneris, Tokijo olimpinis čempionas Viačeslavas Jonovas pareiškė: kas taps vienviečių baidarių 1000 m distancijos SSRS čempionu, tas be jokių atrankos varžybų pateks į olimpiadą. Būtent čia ir gimė viena didžiausių staigmenų – distanciją greičiausiai nuirklavo tuometis Kauno „Darbo rezervų“ draugijos sportininkas, Kūno kultūros instituto trečiakursis R. Višinskis, pirmą kartą tapęs SSRS čempionu. „Vienviečių varžyboms specialiai nesirengiau, tokią valtį irklavau vos 10 dienų, o pagrindinį dėmesį buvau sutelkęs į keturviečių baidarių lenktynes. Tačiau SSRS rinktinės treneriai neleido mūsų keturvietei dalyvauti čempionate. Liko vienintelė paguoda – vienvietė“, – prisimena R. Višinskis. Olimpiniame Krylatskojės irklavimo kanale per parengiamąsias varžybas jam teko susitikti su trimis 1979 m. pasaulio čempionato finalininkais. Lietuvis finišavo ketvirtas. Tad trenerio Antano Civinsko auklėtiniui vieninteliam iš SSRS irkluotojų kelią į pusfinalį teko skintis per paguodos plaukimą. Patekęs į pusfinalį, R. Višinskis galvojo apie finalą. Tereikėjo patekti į trejetuką. Atrodė, kad pildosi jo svajonė: kone visą distanciją jis irklavo lyderių grupėje. Tačiau per paskutinius metrus pritrūko jėgų ir į finalą nepateko. Galutinėje įskaitoje jam atiteko devintoji vieta.
Kodėl sudužo viltys?
„Visos mano viltys sudužo dar besirengiant olimpiadai. Pasirinkome tokią treniruočių metodiką, kurią skiepijo SSRS rinktinės treneriai. Savo treneriui A. Civinskui nuolat sakiau, kad man ne taip reikia rengtis, tačiau jis nieko negalėjo padaryti, nes buvo patvirtinta SSRS rinktinės treniruočių metodika, nuo kurios nebuvo galima nukrypti“, – sako Ramutis. Po olimpinių žaidynių prabėgus vos porai savaičių kaunietis pasiekė puikią sportinę formą, nesunkiai laimėdavo vienas varžybas po kitų. „Tačiau šaukštai jau buvo po pietų, „sudegiau“ per pačias svarbiausias gyvenimo varžybas – Maskvos olimpines žaidynes“, – prisimena baidarininkas. Jis įsitikinęs, kad prieš olimpines žaidynes būtinai reikėjo bent vieną savaitę pailsėti, atgauti jėgas, o tada būtų galima pasvajoti ir apie medalį. „Juk tas, kas tuo metu tapdavo SSRS čempionu, per olimpines žaidynes būdavo įvardijamas kaip galimas olimpinių žaidynių medalininkas“, – teigia R. Višinskis. Po olimpinių žaidynių R. Višinskiui nusviro rankos. Dar maždaug pusantrų metų intensyviai treniravosi, bet greitai išgirdo griežtą SSRS sporto vadovų verdiktą: esi per senas ir rinktinei nereikalingas. Tada Ramučiui buvo vos 21-i… Po to – šeima, vaikai, reikėjo baigti Kūno kultūros institutą. Su irklavimu teko skirtis.
Pirmieji yriai – kūdroje
Ramutis – žemaitis iš Kaltinėnų (Šilalės r.). Ten baigė aštuonias klases ir atvažiavo į Kauną studijuoti vienoje iš profesinių technikos mokyklų. Čia jį ir atrado žinomas baidarių ir kanojų irklavimo treneris A. Civinskas. „Iš 32 atrinktųjų sportininkų grupėje greitai likau vienas. Irklavimas man patiko, vanduo mane traukia nuo mažens. Kaime buvo kūdra, sukaltą lovį nusitempiau į ją, pasigaminau irklą ir irklavau. Norėjau būti jūreivis ir plaukioti jūroje. Tačiau neleido tėvai. Kai Kaune atėjau į irklavimo bazę ir treneris davė irklą, manęs paklausė, kur aš irklavau. Atsakiau, kad niekur. Treneris priminė, kad negražu meluoti, nes mano judesiai – irkluotojo“, – pasakoja Ramutis. Sportuodamas R. Višinskis baigė profesinę technikos mokyklą, Kūno kultūros institutą. Su didžiuoju sportu jis praleido kone 10 metų ir dabar atvirai kalba apie tai, kad SSRS rinktinės irkluotojai vartojo įvairius cheminius preparatus. Vis dėlto jam pavyko jų išvengti. „Gerai sutariau su medicinos sesute, jai nunešdavau saldainių, dar ko nors ir taip išsisukdavau“, – sako Ramutis. Maskvos olimpinėse žaidynėse dalyvavęs sportininkas pripažįsta, kad jis negimė po laiminga žvaigžde. Dabar jis atidžiai stebi Lietuvos baidarių ir kanojų meistrų startus ir neslepia: per anksti gimė. Kad patektum į TSRS rinktinę, reikėjo įveikti didžiulę konkurenciją, tekdavo ypač daug treniruotis, su sportininkais niekas nesiskaitė, ypač pralaimėjus varžybas.
Ir toliau draugauja su baidare
Atsisveikinęs su didžiuoju sportu, Ramutis savo darbo su irklavimu nesusiejo. Su šeima 1983 m. persikėlė gyventi į Panevėžį, kur gyveno žmonos tėvai. Dirbo įvairius darbus: buvo alaus daryklos „Ragutis“ atstovas Panevėžyje, darbavosi farmacinėje bendrovėje, vienoje iš langų statybos įmonių buvo generalinio direktoriaus pavaduotojas. „Taip susiklostė likimas, kad nedirbu treneriu. Man nelemta buvo nei ilgai irkluoti, nei dirbti treneriu“, – teigia Ramutis. Prieš trejus metus olimpietis pradėjo ūkininkauti Pinigėlių kaime (Panevėžio r.), kur dabar ir gyvena. Augina grūdines kultūras: kviečius, grikius ir pluoštines kanapes. „Turiu 500 ha žemės, tad darbų užtenka. Šie metai buvo ypač nedėkingi, mažas derlius, bet išgyvensim“, – geros nuotaikos nepraranda olimpietis.