Straipsnis apie pirmąjį lietuvį dalyvavusį žiemos olimpinėse žaidynėse Kęstutį Bulotą. Apie jo pasirodymą toje olimpiadoje ir tremtį lageriuose.
1927 metų spalį žurnale „Sportas“ išspausdinta žinutė (kalba netaisyta) „II Žiemos Olimpiada Šveicarijoje“. Joje buvo rašoma, kad „Šveicarijos Olimpinis komitetas paskelbė įvykstančios 1928 m. vasario 11–19 d. d. St. Moritz’e II Žiemos Olimpiados dalyvių registracijos terminus. (…) Taip pat laikas, kaip dalyviams, taip ir žiūrovams, užsisakyti viešbučius – pansionus, nes Šveicarijos Olimpinis Komitetas praneša, kad greitu laiku visuose pigesniuose pansionuose vietų jau nebebus“.
Šį ar panašų skelbimą, matyt, perskaitė ir pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse, – Kęstutis Bulota. Nepelnytai primirštas inžinierius statybininkas buvo ryškus tarpukario sporto organizatorius, dviračių sporto, futbolo, greitojo čiuožimo, krepšinio, ledo ritulio ir kitų sporto šakų pradininkas Lietuvoje.
Kęstutis Bulota gimė 1896 metais Taline Jono Jurgio Bulotos šeimoje. Vyresnysis Bulota buvo garsus Lietuvos visuomenės ir karo veikėjas, generolas, veterinarijos gydytojas. Taip pat – Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos narys, o 1927–1942 metais – LFLS pirmininkas. Deramas auklėjimas šeimoje, matyt, lėmė Kęstučio susidomėjimą sportu. Jis buvo ir didelis Lietuvos patriotas – 1923 metais dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime, buvo būrio vadas.
Bulota Lietuvoje populiarino įvairias sporto šakas. 1922 metų balandžio 23 dieną jis buvo tarp tų, kurie Kaune žaidė pirmosiose Lietuvos krepšinio rungtynėse. Tais pačiais metais su Kauno LFLS tapo pirmuoju Lietuvos futbolo čempionu. 1923-iaisiais su Kauno LFLS apgynė čempionų titulą.
Nenustygstančiam sportininkui priklauso daugybė rekordų individualiose rungtyse. 1922 metais K. Bulota pasiekė trišuolio Lietuvos rekordą, 1922 ir 1926 metais – sportinio ėjimo rekordą, 1927–1931 metų greitojo čiuožimo rekordininkas.
Būtent dešimties tūkstančių metrų greitojo čiuožimo varžybos buvo nebaigtos, nes ištižo ledas. K. Bulota buvo tarp tų, kurie spėjo įveikti nuotolį prieš nutraukiant varžybas.
Prisidėjo K. Bulota ir prie pirmojo Lietuvos stadiono statybos. 1921 metais Kauno miesto savivaldybė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai (LFLS) išnuomojo žemės sklypą Kauno Ąžuolyne. Visą teritoriją LFLS nariai nusausino, įrengė futbolo aikštę ir bėgimo takus. 1924–1925 metais LFLS pirmininko Stepono Dariaus iniciatyva šioje vietoje pastatytas pirmasis sporto stadionas Lietuvoje. S. Darius kartu su inžinieriumi K. Bulota parengė projektą, organizavo talkas ir iš dalies finansavo stadiono statybą.
Žiemos sporto šakomis K. Bulota susidomėjo studijuodamas Berlyne, ten kelerius metus žaidė ledo ritulį Berlyno pačiūžų klube B.S.C. 1931-aisiais su Kauno LFLS klubu tapo Lietuvos ledo ritulio čempionu, o 1932 metų vasario 27 dieną Rygoje dalyvavo pirmose tarpvalstybinėse Lietuvos ledo ritulio rinktinės rungtynėse su Latvijos komanda.
1928 metais K. Bulota atstovavo Lietuvai žiemos olimpinėse žaidynėse Sainkt Morice (Šveicarija). Varžėsi visose keturiose čiuožimo rungtyse. Geriausias rezultatas – penktoji vieta (10 000 m).
Beje, šiose olimpinėse žaidynėse daug problemų kėlė šilti orai ir atlydys. Būtent dešimties tūkstančių metrų greitojo čiuožimo varžybos buvo nebaigtos, nes ištižo ledas. K. Bulota buvo tarp tų, kurie spėjo įveikti nuotolį prieš nutraukiant varžybas.
Jis taip pat buvo pirmasis sportininkas, atstovavęs Lietuvai pasaulio čempionate. 1928 metais Šveicarijoje, Davose, jis pasirodė įvairių distancijų greitojo čiuožimo rungtyse ir daugiakovėje. Tik kitais metais pasaulio čempionate debiutavo Lietuvos vyrų stalo teniso rinktinė, 1930 metais – Lietuvos vyrų šachmatininkų rinktinė.
1930 metais K. Bulota baigė Berlyno aukštąją mokyklą. Vėliau dirbo Susisiekimo ministerijoje, 1935–1940 metais buvo Kelių ir statybos direkcijos direktorius.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 metų birželio 14 dieną pirmasis Lietuvos žiemos olimpinių žaidynių dalyvis buvo suimtas NKVD ir ištremtas į Šiaurės Uralo lagerius. Tačiau K. Bulota ir tremtyje metė iššūkį – bandė pabėgti iš Sosnos lagerio. Deja, tai buvo paskutinis Lietuvos didžiavyrio žygis.