Labai įdomus straipsnis, kuriame kalbinamas buvęs labai geras krepšininkas, ilgai atstovavęs Kauno „Žalgiriui”, pradėjęs dar su Modestu Paulausku ir baigęs su Arvydu Saboniu, ilgai atstovavęs ir Lietuvos nacionalinei rinktinei – Algirdas Linkevičius. Čia jis papasakoja apie savo kelią krepšinyje, nemažai negirdėtų istorijų.
Kasdieniai pasivaikščiojimai su žmona pėsčiųjų taku palei Širvėną, eksperimentai virtuvėje, nuotolinės treniruotės, susitikimai su vaikystės draugais. Taip vasaros dienas Biržuose leidžia legendinis Kauno „Žalgirio“ krepšininkas, Biržuose augęs ir čia į krepšinio olimpą kopti pradėjęs Algirdas Linkevičius. Septyniasdešimtmetis A. Linkevičius ir beveik dešimt metų jaunesnė jo žmona Loreta išsyk nustebina energija, svetingumu ir komunikabilumu. Viskas, ką pasakoja legendinis krepšininkas, labai įdomu. Daug istorijų apie krepšinį, krepšininkus ir krepšinio funkcionierius dar negirdėtos. Kai kurios iš jų, ko gero, dar negreitai bus paviešintos, o gal ir amžinai liks tik kaip pasakojimai draugų rate.
Algirdas Linkevičius su broliu Vytautu gimė tremtyje. Tėvams grįžus gyventi į Lietuvą, Biržus, šeima apsigyveno namelyje prie tilto per J. Basanavičiaus gatvę. Buitis buvo sunki, bet ne ji vaikams buvo svarbiausia. Dar būdamas jaunas berniukas Algirdas kaimynų kieme pamatė iš metalo sulenktą ir suvirintą lanką, į kurį reikėjo įmesti kamuolį.
Pažintis su krepšiniu
„Man krepšinis iš karto net ne labai, o žiauriai patiko. Kai pradėjo jį rodyti per televizorių, tai išvis buvo kažkas tokio. Jau kieme man sekdavosi dažniau nei kitiems pataikyti į krepšį ir tą pastebėjau ne tik aš pats.
Po to pradėjau lankyti krepšinio treniruotes pas pirmąjį trenerį Vladą Garastą. Tačiau tikrasis krepšinio sezonas būdavo vasarą ir, kol oras leisdavo, dienos bėgo aikštyne. Atrodo, visą dieną su broliu sunkiai fiziškai dirbame, ne vieną mašiną žvyro iššiupeliuojam, bet jėgų dar pažaisti krepšinį iš kažkur atsirasdavo“, – pasakojo A. Linkevičius.
Vyrą šioje vietoje subtiliai papildo žmona Loreta, pažymėdama, kad Algirdas yra labai tvirto charakterio ir, jei jau ko nors imasi, tai atsakingai ir iki galo. Ši vyro savybė jį nuvedė į didžiules aukštumas sporte, padeda ir gyvenime.
„Aš toks gimiau. Jau vaikystėje, būdavo, stovim ilgiausioje bulvių vagoje. Brolis nusiima, o aš varau iki galo kartu su suaugusiais, nors jokios prievartos nėra. Kažkaip pasineriu į tai, ką darau, siekiu galutinio rezultato. Tas pats buvo ir su krepšiniu. Jokių kitų minčių, jokio savęs gailėjimo, darbas iki pat galo“, – sakė krepšininkas.
Pasiūlymas, kuriuo niekas netikėjo
Nesuskaičiuojamas kiekis valandų, praleistų aikštyne ir krepšinio treniruotėse, davė rezultatą.
Į taikliarankį Biržų miesto komandos žaidėją A. Linkevičių krypo vis daugiau krepšinio specialistų žvilgsnių.
Renkami taškai tarpmiestinėse varžybose, tuometinėse Nemuno žaidynėse abejonių nekėlė, kad jaunasis biržietis yra krepšinio talentas. Jį savo komandoje panoro turėti ne tik Kauno „Žalgiris“, bet ir tuometinė Vilniaus „Statybos“ komanda.
Vilniaus „Statybai“ vadovavęs ir ją treniravęs Antanas Paulauskas susisiekė su A. Linkevičiaus tėvais ir pabandė įkalbėti juos keltis gyventi į sostinę. Pasiūlymas buvo neeilinis – žadėta parūpinti trijų kambarių butą, taip pat surasti darbus. Svarbiausia, kad sūnus žaistų už komandą.
„Tais laikais tokie dalykai buvo iš kosmoso srities. Gyvenome būste be nieko, o čia – Vilniuje trijų kambarių butą su patogumais, darbą siūlo. Manau, mano tėvams, tremtiniams, visa tai atrodė neįtikinamai ir netgi įtartinai. Tėvas niekaip negalėjo suprasti, už kokius darbus tokios pasakos siūlomos. Už tai, kad sviedinį į krepšį mėto? Be to, mano paties širdyje degė begalinė meilė „Žalgiriui“. Juk tai buvo svajonė, todėl pasirinkimas daugmaž buvo aiškus“, – sakė legendinis žalgirietis.
Taigi 1969 m. A. Linkevičius prisijungė prie „Žalgirio“ komandos. Žadėtas Vilniuje butas ir darbai tėvams buvo iškeisti į meilę Kauno komandai ir pirmąją algą, kuri siekė 17 rublių. Tiesa, vėlesniais laikais nepritekliaus krepšininkas nejautė.
„Krepšininko alga siekdavo 250 rublių, dar 100 rublių gaudavau iš „Drobės“ fabriko. Taip pat buvo maisto talonai, kitos privilegijos norint ką nors įsigyti. Skųstis tikrai niekuo negalėjau, buvimas „Žalgirio“ žaidėju buvo privalumas, turėjau visokių lengvatų. Ir šie dalykai galbūt kompensavo tai, kad buvau tremtinių vaikas. Be to, ir iš užsienio kažką atsivežti galėjome. O anuomet tai irgi buvo įvykis. Bet mus tikrindavo, spekuliantais tikrai nebuvome“, – pasakojo krepšininkas.
Kelių kartų krepšininkas
Linkevičius profesionalo karjerą Kauno „Žalgirio“ komandoje pradėjo 1969 m., o baigė 1982-aisiais. „Žalgiryje“ jis dar spėjo pažaisti ir su krepšinio legenda Modestu Paulausku, taip pat pasitikti kitą būsimą Lietuvos krepšinio korifėjų – Arvydą Sabonį.
„Taip išėjo, kad mano krepšininko karjera nusitęsė per septintą, aštuntą ir devintą dešimtmečius. Prisiliesti ir žaisti su Modestu Paulausku buvo kažkas tokio. Jis tuomet buvo krepšinio mega žvaigždė. Atrodo, jau paskutiniais karjeros metais prie komandos prisijungė Arvydas Sabonis. Išsyk matėsi, kad jis neeilinio talento. Kai pradėjo dalinti perdavimus, tai tuometinis komandos centras atnešė aprangą ir pareiškė, kad jam komandoje nebėra ką veikti“, – prisiminimais dalinosi krepšinio veteranas.
Baigęs karjerą „Žalgiryje“ A. Linkevičius nuo krepšinio niekur toli nepasitraukė. Po to sekė darbas Kauno „Drobės“ komandoje, dirbo treneriu Kauno rajono sporto mokykloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Linkevičius su šalies veteranų krepšinio komanda tapo Europos bei pasaulio čempionais.
Tarptautinės pergalės su veteranais krepšininkui buvo tarsi paguoda už praeities nesėkmes. Net keli A. Linkevičiaus bandymai patekti į tuometinę Tarybų Sąjungos krepšinio rinktinę buvo nesėkmingi. Deja, bet pats krepšinis su tuo neturėjo nieko bendra…
Užvertos rinktinės durys
Talentingas ir „auksine rankele“ žmonių pramintas „Žalgirio“ snaiperis jau buvo žinomas visoje Sąjungoje, todėl nenuostabu, kad buvo kviečiamas prisijungti prie TSRS rinktinės. Deja, patekti į ją jam nebuvo lemta.
„Į rinktinės stovyklą buvau pakviestas 1972 metais. Tais metais vyko Miuncheno olimpiada. Viskas lyg ir atrodė gerai. Savo pozicijoje buvau pranašesnis už tiesioginį konkurentą. Tą matė treneriai, tarp jų ir rinktinei vadovavęs Kondrašinas. Tačiau kai reikėjo tvirtinti sudėtį, vis dar nebuvo mano dokumentų iš saugumo. Kaip žinia, tuomet buvusiems tremtiniams nebuvo lengva. Nenorėdamas turėti kažkokių problemų treneris tiesiog pareiškė, kad jei jis jau toks neaiškus, tai velniai jį griebtų, jis mums ir nereikalingas. Vietoj manęs paėmė silpnesnį, bet pagal popierius tinkamą žaidėją, tokį džigitą. Tais metais TSRS rinktinė tapo olimpine čempione…“ – vienu iš skaudžiausių sportininko karjeros prisiminimų dalijosi A. Linkevičius.
TSRS rinktinėje vieta atsirado tik prie jos vairo stojus Aleksandrui Gomelskiui, kuris labai mėgo lietuvius krepšininkus. Tačiau rinktinės treniruotėje nebe pirmos jaunystės (pagal anų laikų standartus) A. Linkevičiui plyšo meniskas. Laukė turnyras Amerikoje, į kurią nuvykti buvo kiekvieno svajonė.
„Kelis tino akyse, tačiau taip norėjau pamatyti JAV, kad daktaro paprašiau ištraukti skystį ir pasakiau, kad man viskas bus gerai. Atrodo, kad gydytojas mane suprato, į JAV išskridau. Koks ten buvo pirmas įspūdis? Tiesiog vou! Visiems davė „Nike“ ir „Adidas“ sportbačius. Bent po kelias poras. O juk seniau nuo avalynės labai daug priklausė, ypač gynėjams. Tačiau žaisti negalėjau, jau per apšilimą kelis vėl ištino. Dėl traumos teko pamiršti ir kelią į rinktinę. Taip į ją ir nepapuoliau. Matyt, pats likimas taip dėliojo, kad už TSRS nežaisčiau“, – samprotavo A. Linkevičius.
Toliau domisi krepšiniu
Domėjimasis krepšiniu niekur nedingo. Žalgirietis seka NBA, Eurolygos, LKL kovas. Šiek tiek nustebino tai, kad A. Linkevičius puikiai žino ir jaunus biržiečius, kurie dabar atstovauja LKL klubams.
„Man daugiau prie širdies yra Eurolyga. NBA dominuoja atletika, o Europoje vyksta žaidimas su galva, deriniai, taktika. Taip pat stebiu ir LKL čempionato kovas, žinau juose žaidžiančius biržiečius. Erikas Venskus dubleriuose atrodė tikrai gerai, bet dabar Panevėžyje rezultato nerodo“, – pastebėjo buvęs krepšininkas ir treneris.
Anot jo, E. Venskui vasarą reikia nusisamdyti trenerį ir taip dirbti, kad atrodytų, kad jau mirsi. Tai tik tada kažkas bus. Vasara būtent yra tas laikas, kai gali ženkliai pakelti savo individualų lygį, nes sezono metu yra bendros treniruotės, varžybos.
„Juodą darbą praėjo be išimties visi. Mes savo laikais pas trenerį Vytautą Bimbą štangas turėdavome į paplūdimį suvilkti. Tada vykdavo treniruotė iki paskutinio prakaito lašo, o po jos dar atgal parnešti visą inventorių reikdavo. Reiklus treneris buvo, bet jis man ir padarė didžiausią įtaką kaip krepšininkui. Paimkime tą patį Šarūną Jasikevičių. Juk karjeroje didelis proveržis įvyko praėjus Zagadino mokyklą“, – sakė A. Linkevičius.
Vasaras leidžia Biržuose
Loretos ir Algirdo Linkevičių šeima gyvena Kaune, tačiau vasarą Biržuose jie nėra reti svečiai. Tik dėl pandemijos šiemet jie čia vasaroti planavo vieni, be dukros Linos.
„Biržuose po mėnesį ar pusantro praleidžiame gal jau septinti metai. Beveik kasmet čia atvažiuoja ir Prancūzijoje gyvenanti dukra Lina, kuriai dėl karantino ir visų kitų dalykų atvykimą suplanuoti buvo sudėtingiau nei įprastai. Jau galvojome, kad šiemet dukros nebesulauksime. Tačiau su Lina kone kasdien bendraujame, o tiksliau – sportuojame internetu. Dukros paragintas pradėjau vesti online treniruotes, orientuotas į kaklo ir pečių srities mankštinimą. Žmonėms, daug laiko praleidžiantiems ofisuose prie kompiuterių, tai ypač aktualu. Išanalizavau daug literatūros, pasitelkiau savo patirtį ir sudariau specialios mankštos ir pratimų programą. Tai daugiau hobis, bet dukra įkalbėjo į tai žiūrėti rimčiau bei vesti treniruotes ir kitiems žmonėms“, – apie dabartinę veiklą užsiminė visą gyvenimą sportuojantis A. Linkevičius.
Tapęs tikru senjoru A. Linkevičius atrado ir dar vieną pomėgį, kuriuo atsidžiaugti negali žmona Loreta. Tas stebuklingas hobis – kulinarija.
„Gaminti man patinka. Gaminu įvairų maistą, stengiuosi, kad jis būtų naudingas, sveikas. Valgome nemažai žuvies. Kai užsinoriu, pasidarau ir sušių, galiu įmantriai paruošti lyną. Biržuose šis receptas labai einamas, nes vasarą čia galima gauti kokią vieną kitą ką tik sugautą žuvį“, – sakė praeityje visoje Lietuvoje ir Tarybų Sąjungoje garsus krepšininkas.
Laisvesnę dieną A. Linkevičius susitinka ir su mokyklos laikų draugais, su kuriais prisimena jaunystės dienas, pakalba apie šių dienų aktualijas.
„Biržuose yra dar jų keletas likę. Kai rengėm klasės susitikimą po 50 metų, tai buvau labai maloniai nustebintas, kiek daug mūsų susirinko. Gal du trečdaliai klasės.
Daug prisijuokėm, senus laikus prisiminėm ir išsiskirstėm jau gerokai po vidurnakčio. Biržuose niekuomet nesijaučiau svetimas ir iš čia man yra likę gerų prisiminimų“, – sakė daug metų Kaune gyvenanti, tačiau Biržų nepamirštanti „Žalgirio“ ir visos Lietuvos krepšinio legenda.